Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. XI-1314 pakeitimo įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. XI-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus.
Projektas savo tikslu ir esme prieštarauja pamatinėms konstitucinėms nuostatoms
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) yra įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucijos 47 straipsnyje yra nurodyti objektai, kurie priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise – t.y. jie negali priklausyti privatiems subjektas. Žemės ūkio paskirties žemės nėra tarp šių objektų, dėl to galima pagrįstai teigti, jog žemės ūkio paskirties žemės valdymas, naudojimas ir disponavimas yra grindžiamas privačios nuosavybės teisės principais, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Projekte teigiama, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas. Tai yra klaidinanti sąvoka. Nacionalinis valstybės turtas yra toks turtas, kuris išimtine teise priklauso valstybei. Šie objektai yra įvardyti Konstitucijos 47 straipsnio pirmoje dalyje. Tai yra žemės gelmės, valstybinės reikmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Šis sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai, nes pažeistų konstitucinę nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.
Tad pati įstatymo tikslo formuluotė, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas, yra klaidinanti ir spekuliatyvi, kadangi prieštarauja pamatiniams Konstitucijos principams. Dėl to Projekto nuostatos, kurios kyla iš konstituciniams principams prieštaraujančios formuluotės, savo esme yra prieštaraujančios pačiai Konstitucijai.
Projekto nuostatos, kuriomis draudžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, yra diskriminacinės, pažeidžiančios teisėtus asmenų lūkesčius ir trukdys plėtotis asmenų iniciatyvai
Įstatymų leidėjas, apibrėždamas socialines grupes, kurios gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, nustato diskriminacinius kriterijus.
Fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti žemės ūkio paskirties žemę, nustatomas įpareigojimas ne mažiau nei 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos būti vykdžiusiam ūkinę veiklą. Fiziniams asmenims taikomas papildomas išsilavinimo reikalavimas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, o juridiniams – būti gavusiam pajamas iš ūkio produktų gamybos.
Visų pirma, nėra pateikta argumentų, kodėl pasirinktas būtent 3 metų kriterijus, todėl 3 metų kriterijus vertintinas kaip subjektyvus, nepagrįstas ir dėl to prieštaraujantis pamatiniams teisėkūros principams. Įpareigojimas fiziniam ir juridiniam asmeniui būti vykdžiusiam veiklą yra retrospektyvus, dėl to negalimas. Restrospektyvus reguliavimas, kuriuo įstatymų leidėjas nustato subjektams teises ir pareigas, kurias subjektas turėjo įvykdyti praeityje – šiuo atveju, būti vykdžiusiam žemės ūkio veiklą iki įstatymo įsigaliojimo – pažeidžia teisėtus asmenų lūkesčius.
Fiziniams asmenims taikomas išsilavimo reikalavimas vertintinas kaip diskriminacinis ir pažeidžiantis pamatines žmogaus teises ir laisves. Kompetencijų kriterijus įprastai yra nustatomas asmenims, kurie nori užsiimti valstybės licencijuojama veikla, pvz., pacientų slauga ir gydymu, prekyba šaunamaisiais ginklais. Kompetencijų nustatymas yra taikomas išimtinėms veiklos sritims ir netgi tuo atveju yra diskutuotinas ribojimo pagrįstumas. Tad specialiųjų kvalifikacijų nustatymas fiziniams subjektams, siekianties įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra diskriminacinis ir nepagrįstas.
Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, jog juridiniams asmenims prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, keliamas reikalavimas įrodyti savo ekonominį gyvybingumą. Pažymėtina, kad nėra pateikta kriterijų, kuriais remiantis bus sprendžiama, juridinis asmuo yra gyvybingas ar ne. Vertinimas neturint kriterijų yra subjektyvus, nepagrįstai išplečia viešųjų subjektų įgaliojimas privačių asmenų atžvilgiu.
Viešosioms valdžios institucijoms suteikus įgaliojimus nustatinėti privataus juridinio asmens ekonominį gyvybingumą iš esmės yra pažeidžiamas ūkinės veiklos laisvės principas bei nuosavybės teisė. Demokratinėje, teisinėje valstybėje negali būti tokia situacija, kuomet dėl valdžios institucijų sugalvotų subjektyvių ir nemotyvuotų kriterijų yra užkertamas kelias smulkiam ir vidutiniam verslui. Tokie pažeidimai laikytini ypač grubiais ir ribojančiais konstitucines savininkų teises.
Visi išvardinti diskriminaciai, pamatines konstitucines vertybes pažeidžiantys, retrospektyvūs ir dėl to galimai antikonstituciniai reguliavimai trukdys plėtotis asmenų privačiai iniciatyvai.
LLRI nori atkreipti dėmesį į Konstitucinio Teismo (toliau – KT) doktriną, kuri saisto įstatymų leidėją, rengiantį bet kokios galios teisės aktus. 2009 m. spalio 8 d. KT išaiškino, jog negalima situacija, kuomet valstybės ir savivaldybės institucijos ar jų pareigūnai priima sprendimus, kliudančius reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jeigu ji nėra žalinga visuomenei. Nėra prielaidų, jog galimybė laisvai disponuoti žemės ūkio paskirties žeme būtų žalinga visuomenei. Jeigu įstatymų leidėjas nemato tame naudos, ar nauda jam nėra akivaizdi, tai negali būti priežastis varžyti asmens teisės verstis ūkine veikla.
Galimybė laisvai disponuoti privačia nuosavybe yra naudinga visuomenei. Valstybė turi būti suinteresuota geriausiu, produktyviausiu, daugiausiai naudos atnešančiu išteklių disponavimu. Kuo daugiau reguliavimų ir ribojimų patiria individas, norintis įsigyti žemę, tuo mažiau galimybių, jog žemės nuosavybę įsigys būtent tas individas, kuris geba ja naudotis geriausiai, produktyviausiai ir racionaliausiai. Būtent racionalus žemės naudojimas yra ir vienas iš Projekto rengėjų tikslų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad vieni piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, ją naudos prasčiau ar mažiau racionaliai, nei kiti.
Tad skatinama atkreipti dėmesį į reguliavimų diskriminacinį pobūdį, prieštaravimą konstitucinėms nuostatoms bei KT doktrinai.
Įpareigojimo subjektams 5 metus neperleisti žemės ūkio paskirties žemės ir naudoti ją išimtinai žemės ūkio produktų gamybai yra antikonstitucinis ir itin žalingas
Projekto 4 straipsnyje nurodytas imperatyvas žemės ūkio paskirties žemę įsigijusiems subjektams jos neperleisti 5 metus. Tai reiškia, jog 5 metus nebus galima parduoti turimos nuosavybės.
Įpareigojimas išlaikyti įsigytą žemę nuosavybėje 5 metus grubiai prieštarauja ekonominės veiklos efektyvimui. Galimi atvejai, kuomet žmogus, padaręs netinkamą investicinį sprendimą ir nebegalėdamas konkrečios žemės panaudoti efektyviai, visuomenei naudingai, bus įpareigotas išlaikyti šią žemę. Tai reiškia, kad kitam savininkui, kuris potencialiai gali šią nuosavybę panaudoti geriau, bus užkirstas kelias tai padaryti.
Minėta nuostata yra pažeidžiama pamatinė konstitucinė vertybė šalies ūkį grįsti privačios nuosavybės teise ir ūkine laisve. Reikalavai gaminti tiek produkcijos, kiek nustato valdžia, yra pamatinių konstitucinių laisvių pažeidimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, LLRI siūlo iš principo peržiūrėti Projektą ir atsisakyti Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai prieštaraujančių įstatymų nuostatų, ribojančių pamatines asmens laisves ir teises. Siūloma:
- Atsisakyti į praeitį nukreiptų, ir dėl to prieštaraujančių teisėtiems asmenų lūkesčiams, reikalavimų prieš įsigijant žemę būti vykdžius žemė ūkio veiklą;
- Atsisakyti imperatyvaus reikalavimo savininkui išlaikyti nuosavybėje įsigytą žemės ūkio paskirties žemę 5 metus;
- Atsisakyti reikalavimo žemės ūkio paskirties žemę norinčiam įsigyti subjektui būti vertinanam valdžios institucijų, kurios vertins juridinio asmens efektyvumą;
- Atsisakyti ribojimo žemės ūkio paskirties žemę įgyti tik toje savivaldybėje, kurioje asmuo registruotas, arba besiribojančioje savivaldybėje.
