Visuotinis nekilnojamojo turto mokestis į mūsų gyvenimą žengia labai įprastu keliu. Kadaise įvestas kaip mokestis turtingiausiems ir taikomas tik prabangiam būstui, šiandien jis žada tapti visuotiniu, taigi pasiekti kiekvieną. Kiekvieną, turintį sodo namelį, butą ar namą. Įdomu, kad pajamos, iš kurių įsigytas būstas, jau buvo sykį apmokestintos, o pats stogas virš galvos apsaugo nuo lietaus ir šalčio, bet jokių pajamų nesukuria. Taigi šaltinio mokesčiui susimokėti žmogui teks pasiieškoti papildomai.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Mokesčio visuotinumo vėliava iškelta aukštai – teigiama, kad tai leis sustiprinti savivaldos finansinį savarankiškumą. Tikslas gražus ir vertas palaikymo, tad pasigilinkime, kiek naujas mokestis padės jį pasiekti.
Nekilnojamojo turto mokestis savivaldybių biudžetuose sudaro tik 7 proc. Pagrindinė dalis – apie 80 proc. – surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau viena bėda. Šio mokesčio pajamos tarp savivaldybių yra perskirstomos: pajėgesnės savivaldybės didelę dalį surinkto mokesčio atiduoda kitoms. Vilnius atiduoda 36 proc., o Neringa – net 71 proc. surenkamo gyventojų pajamų mokesčio. Kasmet iki Kalėdų vyksta pajamų išlyginimas: nustatomi koeficientai, kiek kuriai savivaldybei palikti, ir kiek pridėti. Taigi jokio finansinio savivaldos savarankiškumo čia nėra. O siūlomas projektas net nemini būtinybės jį didinti ten, kur glūdi savarankiškumo esmė.
Nenuostabu, kad savivaldybės neturi ir jokio rimto akstino surinkti daugiau mokesčių. Jau šiandien esamos galimybės kiekvienai savivaldybei savarankiškai įstatymo rėžiuose nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus praktiškai yra nenaudojamos. Beveik visos savivaldybės taiko žemiausią šio mokesčio tarifą. Taigi pažadai, kad naujas modelis paskatins savarankiškumą, yra mažai pagrįsti.
Bet neskubėkime teigti, kad savivaldos savarankiškumui siūlomas naujas modelis visai nieko nežada. Žada, ir nemažai. Tuo metu, kai globalius finansus slegia perteklinės valstybių skolos, mūsų savivaldybėms siūloma leisti skolintis daugiau. Jeigu šiandien jų skola negali viršyti 1,5 proc. surenkamų pajamų, ribas siūloma praplėsti iki 60 proc. metinių pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio. Tai atveria kelią skolintis, o ne ieškoti būdų, kaip su mažiau pasiekti daugiau. Kol savivaldybė turi ribotas lėšas, ji kaip ir kiekvienas žmogus ir šeima privalo taupyti ir išlaidauti pagal išgales.
Valstybių patirtis rodo, kad atvėrus kelią neribotam skolinimuisi, bet koks optimizavimas nustoja dominti valdininkus. O jų skolas tenka dengti solidariai – piliečiams ir kitoms savivaldybėms. Praplėtus skolų ribas, jau per kitus rinkimus politinės partijos konkuruos, kas labiau padidins savivaldos laisvę išlaidauti ne pagal išgales. Kaip tik šiomis dienomis tolimą Argentiną krečia neramumai dėl ilgą laiką nežaboto savivaldybių skolinimosi, pakirtusio (ir jau ne pirmą kartą) visos valstybės ekonomiką ir finansus.
Kai mūsų valstybės skola jau artėja prie 60 proc. nuo BVP (ne nuo biudžeto, o nuo BVP), kai žemų palūkanų era eina į pabaigą, kiek pagrįsta kopijuoti valstybės skolos modelį kiekvienoje savivaldybėje? Už skolas juk irgi reikia mokėti. Sužadintas savivaldybių apetitas skolintis drauge su visuotinio mokesčio įvedimu padvigubins piliečiams tenkančią naštą. Ar neatrodo, kad ir viena, ir kita neatitinka laikmečio realijų?
