2021-ieji atskleidė tai, kas ramiais laikais yra nematoma ir nevertinama. Verslininkus netikėtai giria už padidėjusį BVP. O kokia kaina jį pavyko sukurti? Šie metai kaip niekad išryškino unikalią verslininko misiją. Sujungti ribotus išteklius, kad duotų maksimalią naudą visuomenei, buvo itin sunku, nes išteklių trūko ir jie nuolat brango. Visus metus verslininkams teko kautis ieškant ne tik žaliavų, bet ir dirbančiųjų. Tai darė ir daugelis darbuotojų, ypač vadovų.
Metai išryškino lemtingą verslo atsakomybę už sprendimus, kurių padariniai išryškės tik ateityje. Mokėti už išteklius reikia šiandien, nors galutinį verdiktą, ar toks kaštų augimas pateisinamas, vartotojas tars tik rytoj. Tad verslininkas nuolatos budi – stebi situaciją, lygina alternatyvas ir vertina tendencijas. Ar vis dar verta mokėti kylančią kainą už kiekvieną iš tūkstančio naudojamų komponentų? Kuriam partneriui tiekti produkciją, o kuriam – atsisakyti? Ar jau laikas brangstančią žaliavą keisti kita, kada stabdyti gamybą, o kada investuoti į naujos technologijos liniją? Galima be galo tęsti klausimus, kurių atsakymo teisingumas slypi ateityje. Galima pinti vainikus iš įvairiausių tų atsakymų kombinacijų, nuo kurių priklausys galutinis veiklos rezultatas. O veikti reikia šiandien.
Elena Leontjeva.
Visa verslininko veikla ir atsakomybė yra nukreipta į ateitį, kurios dar nėra. Todėl žmogui reikia nuolat budėti, įsižiūrėti į tai, kas nematoma, spėti. Lotynų kalboje šie veiksmažodžiai reiškia mums labai pažįstamą ir mažai gerbiamą terminą „spekularis“, iš kurio kilęs „spekuliuoti“. Kiekvienas žmogus, spėdamas ateitį ir siedamas savo sprendimą su vienokia ar kitokia perspektyva, svarsto, vertina, spėja. Tai daryti yra nesaugu, neramu. Tą daryti ne visi mėgsta. O verslininkui ši našta tenka nuolat.
Žvelgiant į ateitį, daroma viskas, kad palankiausias scenarijus taptų realybe. Taip gimsta įmonės sėkmė ir visos Lietuvos gerovė. 2021-ieji atskleidžia, kad sukuriama gerovė priklauso nuo gebėjimo budėti, o gebėjimą budėti ugdo žmogaus nešama atsakomybė. Gerovę lemia ne produkcijos kaštai, brangios žaliavos ar įdėto darbo valandos. Kaip niekad, šiais metais įsitikinome, kad kaštai gali labai skirtis nuo galutinės kainos. Ir jeigu veikiama neatsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes, tai veda į pražūtį.
Kiekvienas įmonės darbuotojas šiais metais galėjo įsitikinti, koks svarbus yra visos komandos jautrumas ir rūpestis, kad kiekvienas pasirinkimas vestų link geriausio ateities scenarijaus. Rinkodara, žmogiškųjų išteklių valdymas, tiekimai – visose srityse nuo šios dienos sprendimų priklauso, kiek naudos bus gaunama ateityje. Kritikas gali pasakyti – bet juk ne visuomet pavyksta, ir versle žmonės klysta. Taip. Bet už klaidas susimoka patys. Ir būdami tampriame ryšyje su rezultatais, mokosi būti atidūs ateičiai ir mokytis iš klaidų. Tas priklausymas nuo ateities ir atsakomybės saitai yra pačios gamtos įdėti į žmogaus savastį.
Suvokus visą tai aiškėja, kodėl žmonės privačiame sektoriuje nuoširdžiai stebisi, kad įstatymų leidėjus reikia nuolat įtikinėti ir raginti visada vertinti jų priimamų teisės aktų poveikį. Aiškėja, ir kodėl metų pabaigoje tiek daug kalbėta apie atsakomybę už politinių sprendimų padarinius. Įpratusiems nuolat sverti kiekvieno žingsnio rezultatus kyla natūralus rūpestis, ko gi mums trūksta, kad poreikis tai daryti valstybės mastu būtų nekvestionuojamas ir neatšaukiamas? Atsakymas į šį klausimą vertas ne vieno šimto milijono.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė. Komentaras buvo publikuotas naujienų portale vz.lt.
