Kiek dešiniosios vyriausybės valdymo metais Lietuva pajudėjo link tradicinių dešiniųjų vertybių? Jų ramstis – stiprus ir atsakingas pilietis, privati nuosavybė, bendruomenė ir subsidiarumas. Visgi stebime nemažai užmojų priešinga linkme – energetikoje, infrastruktūroje, savivaldoje, – ambicijos į valdiškus verslus ir sprendimus. Senatvės aprūpinimo sistema čia atrodo kaip lakmuso popierėlis. Kiek Lietuvoje atsilaikys dešiniosios vertybės?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Pensijų ramsčiai supurtyti jau 24 kartus
Senatvės aprūpinime dešinieji paveldėjo ilgai kurtą sistemą, pastatytą ant kelių atramų, kad vienintele pensininko maitintoja nebūtų valstybė. Šalia Sodros pensijos veikia antroji ir trečioji pensijų atrama, o taip pat kaupiamasis gyvybės draudimas. Deja, ši ypatingo tvarumo reikalaujanti sistema per 20 metų buvo supurtyta net 24 kartus.
Užuot grąžinę ją prie pirminių parametrų, dešinieji leidosi įtraukiami į pavojingą iniciatyvą – kaip dar labiau apkarpyti privatų senatvės aprūpinimą. Vien kalbos apie 25-ą keitimą veikia žmones kaip 25-as kadras. Jos įskiepija į pasąmonę nepasitikėjimą privatininkais kaip paslaugų teikėjais, rinka – kaip mūsų ekonominių poreikių tenkinimo ekosistema, ir žmogumi, kaip gebančiu prisiimti atsakomybę už savo ateitį. Visomis dešiniųjų vertybėmis.
Ne tik kairieji, bet ir dešinieji politikai rimtai svarsto leisti laisvai išeiti iš pensijų kaupimo, atsiimti dalį sukauptų lėšų ir naikinti trečios pakopos bei gyvybės draudimo mokesčių režimą. Koks paradoksas – dešinioji valdžia rizikuoja įstumti žmones į senatvę, kuri būtų vis labiau priklausoma nuo valdžios. Neaprūpintas žmogus, kuris dėl amžiaus jau nebegali užsidirbti – tai rinkėjas, kuris greičiausiai balsuos už tuos, kas prižadės daugiau.
Galima suprasti, į kokią dilemą ir kodėl pateko politikai. Jiems priekaištaujama, kad suvaržyta galimybė palikti kaupiamąjį draudimą riboja žmogaus laisvę. Apeliuojama į politikų pareigą tą laisvę užtikrinti. Tačiau juk „neišėjimo“ sąlyga ir mokesčių režimo principai yra neatsiejami, kadangi laiduoja žmogaus galimybę kaupti senatvei subsidiariai, tokiomis pat sąlygomis, kokiomis Sodroje tai daro valstybė. Sisteminiu požiūriu, nėra skirtumo, ar žmogaus pensijų įmoka keliauja į Sodrą, ar į privatų kaupimą – ir viena, ir kita neturi būti apkraunama papildoma socialinių įmokų ir mokesčių našta. Nes privačių įmokų paskirtis – perimti iš valstybės dalį socialinių funkcijų ir palikti valstybei tai, ko žmonės negali padaryti asmeniškai, šeimoje ar bendruomenėje. Tai vadinama subsidiarumu. Sutikite, juk ir pragmatiškai yra skirtumas tarp 100 eurų, kuriuos žmogus atidės pensijai lygiagrečiai Sodros įmokai iš neapmokestintų pajamų, ir 60 eurų, kuriuos atidėtų, sumokėjęs visus mokesčius. Yra skirtumas, ar leidžiama atidėti 10 procentų neapmokestintų pajamų, ar, kaip yra dabar, tik 3 procentus. Vienu atveju – rimtas Sodros papildymas ir ramstis, kitu – simbolinė pensijos priemoka, kurios dydžiu niekas nėra patenkintas.
Žodis „ramstis“ atrakina ištisus netikėtus klodus. Juk būtent taip vadinami papildomi, privatūs pensijų sprendimai užsienyje. Plačiausiai paplitęs anglų „pillar“ turėtų būti verčiamas kaip „ramstis“ ir „atrama“, o lietuviškai kažkodėl pavadintas pakopa. Net verčiant ES dokumentus „pillar“ išverčiamas kaip „pakopa“, skliaustuose tarp kitko nurodant „ramstis“. Vadinasi, tai, kas užsienyje yra laikoma antruoju ir trečiuoju senatvės ramsčiu, pas mus kukliai virto pakopomis.
Galbūt čia slypi paaiškinimas, kodėl šios pakopos buvo politikų tiek kartų pjautos, drožtos, genėtos. Jeigu tai būtų ramsčiai, gal jų 24 kartus neplonintų, nesiaurintų ir neperprojektuotų. Tad gal geriausia 25 pataisa būtų įtraukti į įstatymą žodį „ramstis“, kalbant apie antrą ir trečią pakopas ir įstatymiškai užkardyti galimybes tuos ramsčius judinti.
Ar pirmasis ramstis turi būti vienintelis
„Laisvas išėjimas“ iš kaupimo yra apribotas, nes priešingu atveju dalis žmonių pasinaudotų ta galimybe, ir netrukus mokesčių režimas būtų paskelbtas „įstatymo spraga“, kuri tuoj pat būtų užlopyta. Jeigu politikai šiandien teigia, kad „laisvo išėjimo“ įteisinimas neturės jokių neigiamų padarinių, tuomet jie privalo „įkalti“ įstatymuose nuostatą, kuri neleistų atšaukti mokesčių režimo. Tik tuomet piliečiai galės pasitikėti tradiciniu pažadu „neigiamų padarinių nenumatoma“. Priešingu atveju – privataus pensijų kaupimo sugriovimas yra tik laiko klausimas.
Oponentai gali paprieštarauti – tai tegu žmonės kaupia, sumokėję prieš tai visus mokesčius, tegu perkasi nekilnojamą turtą ar aukso luitus. Tegu kaupia ir investuoja per naują „investicinę sąskaitą“. Tegu, bet supraskime, kad tai nėra adekvatus Sodros pensijos papildymas ir dar vienas ramstis. Realybėje mokesčių režimo atšaukimas reikštų ne valstybės politikos nebuvimą, o politiką, kuri sąmoningai ugdo būsimą valdžios įkaitą.
Leidimas kaupti, sumokėjus prieš tai visus mokesčius yra „klasta“. Tai nėra subsidiarumo įgyvendinimas. Ką jau bekalbėti apie makiavelišką „subsidijų“ įvedimą antrai pakopai ir sudėtingus atskaitymus, skirtus trečios pakopos įmokoms. Visa tai sudarkė skaidrią ir aiškią sistemą – moku Sodrai, lygiagrečiai moku, kad sukaupčiau asmeninę pensiją. Žaidimas su subsidijomis ir atskaitymais verčia žmogų jaustis valdžios išlaikytiniu, kai realybėje tai jis, paprastas žmogus, išlaiko valdžią.
Kai žmonės moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įnašus, niekas nereikalauja, kad tie įnašai „ant viršaus“ turi būti apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu, VSD ir PSD. Kai žmonės moka tas pačias įmokas privatiems paslaugų tiekėjams, mokesčių klausimas kažkodėl parklupdo politikus. Kai tas pats žmogus negali palikti Sodros ir net dirbantys pensininkai privalo mokėti socialines įmokas, niekas nestoja ginti jų laisvės.
Brutalus trečiojo ramsčio kapojimas
Prie būsimiems pensininkams nepalankių metamorfozių prisidėjo ne tik politikai, bet ir nuo politikos atskirtas centrinis bankas. Pagal savo misiją jis privalo būti kaip niekas kitas suinteresuotas tvariai veikiančia finansų sistema, pensijų fondais bei draudimo rinka. Juk šios institucijos yra Lietuvos banko priežiūros objektai.
Atlikęs slapto pirkėjo tyrimą, Lietuvos bankas nustatė, kad draudimo vartotojams ne visuomet yra siūlomi geriausiai jų poreikius atitinkančios paslaugos bei produktai, o ir tie produktai kainuoja per brangiai. Kas trečias vartotojas, anot tyrimo, gavo jo poreikių neatitinkančių paslaugų siūlymų.
Pasigilinkime į paslaugų adekvatumą ir kainas. Teikdamos paslaugas, draudimo bendrovės perima dalį atsakomybės iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM). Tiek, kiek draudikai rūpinasi žmonių pensijomis, gyvybės draudimu ir siūlo su juo susijusius produktus, tiek ta našta nusiima nuo SADM’o. Žmogui draudžiantis kaupiamuoju gyvybės draudimu, sutartį dažnai lydi ir jo turtinių įsipareigojimų, konkrečiai, paskolos draudimas. Tad žmogaus mirties atveju šeima yra apsaugota nuo itin skaudžių pasekmių, kai ne tik netenka maitintojo, bet dar ir privalo grąžinti kreditą. Neturintieji tokio draudimo tampa SADM’o išlaikytiniais ir turi praeiti vargo kelius, kol prisišaukia pagalbos.
Gyvybės draudimas – ar jo funkcijas perims SADM ir Sodra
Remiantis slapto pirkėjo tyrimu, svarstomas ir dar vienas keistas pasiūlymas – uždrausti draudimo agentams gauti komisinius už parduotas gyvybės draudimo sutartis. Teigiama, kad būdami suinteresuoti parduoti produktą, šie stengiasi per daug ir naudoja mokesčio grąžinimo galimybę kaip vieną pagrindinių naudų. Bet juk mokesčių grąžinimo režimas ir buvo įvestas tam, kad palenktų žmogų kaupti senatvei ir draustis privačiai. Kad mes realiai įgyvendintume subsidiarumo principą. Maža to, pateikti informaciją apie visas mokestines aplinkybes draudimo tarpininkas tiesiog privalo! Dabar gi šios prievolės vykdymas pateikiamas visuomenei kaip nusikaltimas ir tampa pretekstu mokesčių režimą atšaukti. O dar ir uždrausti suinteresuotą draudikų darbą.
Draudimo agentai atlieka ir švietimo, ir socialinio aprūpinimo misiją, ir, žinoma, jų darbas kainuoja. Bet ar tie, kas teigia, kad draudikų darbas kainuoja per brangiai, įvertino, kiek mums kainuoja visos valdžios teikiamos socialinės ir kitokios paslaugos? Ar visos tos paslaugos atitinka klientų poreikius? Štai, draudimo atveju nustatyta, kad neatitinka 30-ties iš 80-ties klientų poreikių (būtent tiek jų buvo apklausta), bet dėl to norima uždrausti viską.
Kažin, apklausus 80 piliečių, kiek iš jų pasakytų, kad valstybės teikiamos paslaugos atitinka jų poreikius ir kainuoja ne per brangiai? Vis dėlto niekas nedraudžia teikti tų paslaugų. Rimtų pastangų jas efektyvinti taip pat kol kas trūksta. Kokia čia galinga pamoka dešiniesiems! Valstybės sektoriuje ieškome variklio, kuris susietų atlygį su rezultatu, nerandame jo, ir tuo pačiu naikiname veikiantį variklį privačiame sektoriuje.
Valstybės tarnautojas turėtų kurti vertę piliečiui, tačiau jeigu jos nekuria, gauna tą pačią algą. Draudimo tarpininkas yra apsaugotas nuo neveiklumo: komisinis mokestis yra apsauga, priderinta prie žmogaus prigimties, skatinanti jį veikti, šviesti žmones tam, kad jie laiku pradėtų rūpintis savo senatve. Ne tik tada, kai vienintelė rūpesčio forma bus balsavimas už politiką, kuris pasiūlys daugiau.
Tad visais keliais einama link to, kad žmogus vėl taptų valdžios išlaikytinis, kad atsižadėtume subsidiarumo, o piliečiai nusimestų atsakomybės už savo ateitį naštą. Tai pakerta ne tik pensijų sistemos ramsčius, bet ir ramsčius, ant kurių stovi pati valstybė – stiprūs, savarankiški ir atsakingi piliečiai. Paskutiniai dešiniųjų valdymo metai dar leidžia pasitempti ir paspurtuoti.
Originaliai publikuota „Delfi“.
