ES piliečiai renka parašus po peticija, reikalaujančia, kad kiekvienam būtų garantuojamos universalios besąlyginės pajamos. Ką tai reiškia? Kad kiekvienas, nepriklausomai nuo darbo ir indėlio į visuomenės gerovę turės pragyvenimą užtikrinančias pajamas. Be išlygų. Ir be sąlygų.
Peticiją jau pasirašė bemaž 162 tūkst. žmonių, tad iki reikalaujamo vieno milijono dar lieka viltingas trūkumas, tačiau svarbu ne tik šiandien surinkti parašai. Europos mokyklose ir universitetuose plačiai vyksta debatai apie tai, kodėl aprūpinti kiekvieną žmogų yra valdžios prievolė. Jauni žmonės argumentuoja ir įtikinėja vieni kitus (o tuo pačiu ir patys įtiki), kad gyvenimas be medžiaginių rūpesčių yra jų rytdiena. Jaunimas gundomas idėja, kad būstą, maistą, beje, sveiką ir pagamintą naudojant tvarias technologijas, ir žinoma, interneto ryšį turi garantuoti ES. Iš kur ji vis tai paims ar kas visa tai pagamins, nėra klausiama.
Elena Leontjeva.
Gyventi be vargo, be darbo – tai vis dažniau pakišama žmogui kaip laimės formulė. Tiesa, čia nėra nieko naujo. Tai – moderniai atkartotas komunizmo principas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Rojus žemėje. Tačiau ES piliečiai renka parašus ne šiaip sau. Jie remiasi dar 2017 m. priimta jungtine Europos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos deklaracija, skelbiančia, kad „ES ir šalys-narės taip pat rems efektyvią, tvarią ir teisingą socialinės apsaugos sistemą, garantuojančia bazines pajamas“. Tai, kad gražūs žodžiai – efektyvi, tvari ir teisinga – sudėti į vieną sakinį su bazinėmis pajamomis, visai nereiškia, kad tarpusavyje jie turi ką nors bendro.
Šalininkai apeliuoja į eksperimentus, kurie buvo vykdomi JAV, Suomijoje, Ispanijoje, kai daliai žmonių buvo mokamos besąlyginės pašalpos – žmonės buvo išlaisvinti nuo būtinybės rūpintis kasdiene duona, ir tai pagerino jų psichinę sveikatą, jie tapo ramesni, draugiškesni, neįsitempę. Krenta į akis, kad eksperimento pliusai vardijami iš pašalpą gaunančio žmogaus varpinės.
Tačiau norint įvertinti poveikį visuomenei, reikia lipti į varpinę, kuri būtų aukštesnė. Iš kurios būtų galima mesti žvilgsnį į ištakas: iš kur paimti pinigų? – Papildomai prispausdinti? – Tuomet pinigai nuvertės ir netrukus už bazines pajamas jau nebus galima pragyventi. Reikės naujų pinigų injekcijos. Tačiau nuo pinigų nuvertėjimo nukentės ir visi tie, kas pelnė pinigus sunkiu darbu, taupė ir investavo. Atsakingas ir efektyvus elgesys bus paniekintas, o nieko nedarymas – skatinamas. Bado nereiks ilgai laukti.
Jeigu išmokų šaltinis bus mokesčiai, tai vėlgi, dirbantys ir kuriantys gerovę mokės už nedirbančius, tad ilgainiui – jeigu eksperimentas bus toks sėkmingas, kaip žadama – norinčių dirbti ir kurti gerovę – sumažės, o norinčių gyventi iš pašalpų – padaugės. Kokį šaltinį bepaimtume, galiausiai nebus kuriama gerovė, taigi anksčiau ar vėliau nebus ir ką valgyti. Štai koks tvarumas.
Su efektyvumu bus ne ką geriau. Kol eksperimentas apima nedidelę žmonių imtį ar pasaulio plotelį, aplinkui yra išsaugoma būtina efektyvaus išteklių naudojimo sąlyga – rinkos ekonomika su jos kainomis ir pinigais. Su tikromis kainomis ir tikrais pinigais, kurie yra žmonijos efektyvumo tarnai ir garantai. Tad jeigu bus imta spausdinti pinigus „pagal pageidavimą“, o vartojama neužsidirbus, nebeliks tikrų proporcijų tarp skirtingų kainų, ir išteklių pasiskirstymas rinkoje sutriks – jie bus švaistomi, ir žmonės stokos to, kas jiems reikalinga. Besąlyginės pajamos netvarų padarys visą žmonijos ūkį.
Bet kaip gi su teisingumu? Eksperimentai rodo, kad gaunantys bazines pajamas nepuola dirbti. O pasaulyje jaučiamas visuotinis darbo rankų stygius. Lietuvoje jau žadama pertvarkyti bedarbių šelpimą taip, kad žmonės nebūtų įkalinami nedarbo spąstuose. Seniai žinoma, kad nedirbdamas žmogus praranda socialinius ryšius ir įgūdžius, nebemoka veikti komandoje, prisiimti atsakomybę. Kai baziniai žmonių poreikiai patenkinami, nebėra motyvacijos veikti. Tai pačiam žmogui tampa didele bėda ir neteisingumu – juk tik veikdamas žmogus auga ir išsipildo.
Tad teisingumas, kai daliai žmonių užtikrinama buitis be jokių rūpesčių, o kitiems užkraunama našta visą tai nešti, nelabai atlaiko teisingumo egzaminą. Nes klasikinis teisingumo apibrėžimas teigia „kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso“.
Laimei, Lietuvos piliečiai neskuba pasirašyti peticijos. Bet kokia ateitis laukia tų, kurie nuo vaikystės pratinami prie idėjos, kad gyvenimas be darbo yra efektyvus, tvarus ir teisingas?
Straipsnis buvo publikuojamas žurnale IQ.
