Energetikos ministerija jau prieš kurį laiką išleido rekomendacijas viešajam sektoriui, namų ūkiams ir įmonėms, kaip taupyti energiją. Administracinėse patalpose siūloma atjungti karštą vandenį, sumažinti šildymą iki 19 laipsnių, vėsinti patalpas tik iki 27 laipsnių, o tarnautojams rekomenduojama dirbti iš namų.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Už šias rekomendacijas ministrą užsipuolė politikai. Tačiau užuot jį kritikavę, galėtų kūrybiškai pritaikyti taupymo paradigmą platesniu kontekstu, pakelti iki valstybės tarnybos reformos, kuri kaip tik bus šio rudens Seimo sesijos prioritetas. Jeigu ministerija siūlo taupyti, naudojant mažiau energijos valstybės tarnybos šildymui bei rankų plovimui, tai pakelta iki valstybinio mąstymo, ši idėja reikštų: kuo skubiau nešildykime, neplaukime, nefinansuokime ir suvis atsisakykime tų perteklinių 20-30 proc. funkcijų, apie kurias jau keletą metų kalbame, o dabar pats gyvenimas verčia imtis ir šį sutaupymą įgyvendinti. Sutikite, kam mažiau šildyti nereikalingų funkcijų atlikimą, kai galima sutaupyti visus šimtą procentų.
Tik nemanykite, kad siūlysiu visus biurokratus atleisti. Ne. Tas pats valstybinis mąstymas reikalautų, kad tose srityse, nuo kurių priklauso mūsų energetinis išlikimas, atvirkščiai, būtų sutelktos maksimalios pajėgos ir būtų dirbama taip, kaip mūsų gydytojai dirbo per COVID-19 pandemiją, gelbėdami gyvybes. Juk kokia visuomenei nauda, jeigu valstybės tarnautojas, turintis išduoti leidimus saulės ir vėjo jėgainėms, vangiai dirbs iš namų, aklai laikysis perteklinių ir neretai beprasmiškų procedūrų ir bus sunkiai pasiekiamas. Būtent taip nutiko pandemijos metu, kai sustojo būsto plėtros derinimas: turbūt prisimenate, kaip pernai, staiga išaugusią būstų paklausą pasitiko žymiai sumažėjusi pasiūla? Ir būstų kainos šovė į viršų.
Negi pateisinama krizės akivaizdoje neiškelti į prioritetus tų funkcijų, nuo kurių priklauso valstybės išlikimas, perėjimas prie nuosavų energijos šaltinių, taigi ir žemesnių kainų, ekonomikos konkurencingumo ir išlikimo? Gėda ir nepateisinama, kad Lietuva, kuri turi geriausias regione klimatines sąlygas plėtoti saulės ir vėjo jėgaines bei galėtų ne importuoti, o eksportuoti elektrą, dešimtmečiais delsė su leidimų išdavimu ir reikalingos infrastruktūros plėtra. Projektai, kurie galėjo būti realizuoti per du metus, įklimpdavo leidimų pelkėje ilgiems metams.
Šiandien kaip niekad suprantame, kad laikas yra lemiamas pokyčių veiksnys. Ir visos valstybės tarnybos reformos pastangos turi būti sutelktos į tai, kad derinimų procedūros taptų skaidrios, paprastos, minimalios, ir tik tuomet jos galės būti atliktos greitai. Jeigu tai nebus daroma, o prioritetu valdininkams taps taupus darbas iš namų, liksime be savos elektros, be tvarios elektros ir be įperkamos elektros.
Ar mes sutaupysime išteklius, jeigu tarnautojas, kurio pareiga paspartinti vėjo ir saulės energijos parko statybas ir deramos infrastruktūros parengimą, persikels dirbti į namus arba nuėjęs į tualetą išplaus rankas ne karštu, o šaltu vandeniu? Valstybė sutaupys menkus buhalteriškai paskaičiuotus centus. Tačiau buhalteriškai mąstyti šiandien neturime teisės, reikia galvoti apie tai, kokią vertę ar praradimus sukuria visuomenei viešasis sektorius.
Tam, kad tai įvyktų valstybės tarnybos reformos paketas turi patirti „šoko terapiją“, tokią pačią, kokią dabar patiria įmonės, kovojančios už išlikimą ir taupančios visur, kur tik įmanoma (ir neįmanoma). Turi būti išieškoti visi rezervai, kad nereikalingos valstybės funkcijos būtų atjungtos ne nuo šildymo ir karšto vandens, bet nuo paties finansavimo. Būtina pasidaryti išvadas ir įdiegti valstybės tarnyboje realią atsakomybę, realiai skatinti tarnautojus už visuomenei svarbių tikslų pasiekimą – greitą ir skaidrų.
Komentaras buvo publikuotas lrt.lt
