Infliuoja visas mūsų gyvenimas – auga kainos, o pajamos stengiasi jas pasivyti. Tačiau yra rodiklių, kurie drauge su infliacija nesikeičia. Paradoksalu, tačiau būtent dėl to žmonėms bei įmonėms gali išaugti mokesčių našta.
Tokių „įcementuotų“ rodiklių yra gyventojų pajamų (GPM), pelno ir pridėtinės vertės mokesčių (PVM) įstatymuose. Tad tiems, kurių pajamos pernai paaugo, verta pasitikrinti, ar neteks mokėti didesnių mokesčių ir ar neatsiras papildomų mokestinių prievolių. Kadangi infliacija tęsiasi, mokesčių naštos problemą teks spręsti ir valstybės lygiu. O ji atsiranda visur, kur mokesčio tarifas priklauso nuo pajamų dydžio. Kitaip tariant, visur, kur nusižengiama mokesčių lygybės ir proporcingumo principui.
Pirmiausia, nukentėti gali smulkios įmonės, kurioms taikomas 5 proc. tarifas, kol jų metinės pajamos neviršija 300 tūkst. eurų. Pasaulio banko tyrimai atskleidė įdomų Lietuvos įmonių išsidėstymą aplink šią ribą: ypač gausu įmonių, esančių žemiau ribos, o virš jos atsiranda vakuumas, kuris vėl ima prisipildyti tik nuo gerokai aukštesnių pajamų. Suprantama, kad žmonės visomis išgalėmis stengiasi išsilaikyti žemiau pavojingo slenksčio – kitaip nedidelis pajamų augimas nukarpys po mokesčių liekantį pelną. Tačiau šiais metais, kai viskas augo, buvo ne taip lengva sukontroliuoti augimą. Tad nereta įmonė, iki šiol taikiusi 5 proc. tarifą gali patekti po 15 proc. pelno mokesčiu.
Problemų mažiesiems sukels ir 45 tūkst. eurų PVM slenkstis, nuo kurio atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju. Infliacijos metais pardavimai galėjo nesunkiai viršyti šią ribą. Tačiau klausimas, ar drauge su pabrangusiais pardavimais žmonės įgyjo PVM mokėtojui būtinų gebėjimų? – Deja, kompetencijos nelinkusios infliuoti drauge su kainomis, gebėjimų neįmanoma indeksuoti vyriausybės nutarimu.
Tiesa, mokesčių tarifus, kurių dydžiais valstybė yra suinteresuota, ji indeksuoja – pavyzdžiui, žyminis mokestis, už aplinkos teršimą ir kiti. „Palyginamosios kainos“ atsiranda tam, kad infliacija neišpūstų tokių rodiklių, kaip BVP. Tačiau žmonėms visas infliacinis augimas bus užskaitytas kaip tikras. Progresinis GPM liks abejingas tam, kad žmogaus pragyvenimo lygis nepagerėjo drauge su infliacijos išpūstomis pajamomis, ir netgi priešingai – pablogėjo.
Kol GPM tarifas visiems buvo vienodas, infliacija nebuvo tokia pavojinga. Viskas pasikeitė, įvedus progresinį mokestį: tarifas šokteli nuo 20 proc. iki 32 proc. kai su darbo santykiais susijusios pajamos viršija 60 VDU. Paprastai aiškinama, kad žmogui nėra skirtumo, kada jis pereina slenkstį, nes tuomet nebereikia mokėti Sodros pensijų įmokos (12,52 proc). Skirtumą greičiausiai pajus Sodra: kuo daugiau asmenų pateks po progresiniu mokesčiu, tuo labiau sumažės Sodros pajamos.
Galima paprieštarauti, kad slenksčio pririšimas prie VDU atlieka į indeksavimą panašų vaidmenį. Tačiau VDU yra nustatomas įstatymu, remiantis praeitimi. Todėl gyvenimui infliuojant VDU ima chroniškai atsilikti nuo realybės. Štai, 2022 m. pajamos bus apmokestinamos, naudojant 1500 eurų VDU – kurį įstatymu nustatė dar 2021 m lapkritį – kai realus VDU dabar yra 1800 eurų.
Dar labiau tai pajus tie, kas gauna tantjemas, autorinius atlyginimus, mažųjų bendrijų (MB) vadovams – viršijus 120 VDU, mokesčio tarifas subanguos nuo 20 proc. iki 32 proc. Pajamoms iš palūkanų, turto pardavimo, honorarų ir kai kurioms kitoms pajamoms viršijus 120 VDU ribą, mokesčio tarifas pakils nuo 15 proc. iki 20 proc. Tad daugelis turės sumokėti papildomą mokestį už infliaciją, prie kurios ne tik kad neprisidėjo, bet nuo kurios ir patys kentėjo visus metus.
Ką gi daryti? – Įvesti privalomą fiksuotų dydžių indeksavimą? Nesu tikra, ar indeksavimas yra tvariausias sprendimas. Užuot indeksavę mokesčių slenksčius, verčiau grįžkime prie žemų ir visiems vienodų tarifų. Tai išspręs ir kitas pribrendusias problemas. Žmonės galės kurti aukštą pridėtinę vertę, kaip to nori ir mūsų valdžia, neslegiami jokių mokestinių slenksčių.
