Praėję metai buvo sudėtingi ne tik pramonei ir viso pasaulio ūkiui, bet ir ekonomistams. Juos taip pat ištiko krizė: skaitlingos ekonominės prognozės per vieną dieną virto niekais.
Galvodami apie poreikį įvertinti Lietuvos ekonomikos padėtį bei ateitį, atgaivinome ekonomikos vargo indeksą (angl. economic misery index). Jį 1970-aisiais pradėjo naudoti amerikiečių ekonomistas Arthuras Okunas, nemažai dėmesio pastaruoju metu jam skyrė kitas amerikietis Steve Hanke. Šis indeksas – tai suminis bendrojo vidaus produkto (BVP), nedarbo ir infliacijos rodiklis. Kolegos dar įtraukia ir palūkanų normas, tačiau turėdami galvoje, kad jas šiuo metu lemia vieninga Europos centrinio banko (ECB) politika visose ES valstybėse, o ne autentiška padėtis rinkose, palūkanų į indeksą neįtraukėme.
Taigi pagal ekonomikos vargo indeksą pirmąją pandemijos bangą Lietuva atlaikė gerai. Praėjusių metų antro ketvirčio duomenimis, iš 29 Europos valstybių mes laikėmės geriau nei vidutiniškai: nuo Graikijos, kurioje vargas buvo didžiausias, mus skyrė šešiolika valstybių, o nuo Airijos, kurioje vargas mažiausias – dešimt valstybių. Tačiau jau kitame ketvirtyje ėmėme vytis vargo labiausiai paliestą Graikiją – nuo jos mus skyrė tik dvi valstybės. Vargo indekse „pakilome“ į nepavydėtiną ketvirtą vietą „.Paskutinio laikotarpio duomenų dar negalime lyginti su kitomis Europos šalimis, tačiau jie tikrai nedžiugina.
Tam, kad vargas toliau neaugtų, svarbu ne tik stebėti, bet ir paveikti visus jo elementus. Infliacijos didele dalimi negalime kontroliuoti, ją lemia ECB veiksmai. Jau dabar stebimi nekilnojamo turto, akcijų rinkos ir žaliavų kainų burbulai rodo, kad infliacija neišvengiamai atriedės ir iki vartojimo kainų.
Vargo indekse „pakilome“ į nepavydėtiną ketvirtą vietą „.Paskutinio laikotarpio duomenų dar negalime lyginti su kitomis Europos šalimis, tačiau jie tikrai nedžiugina.
Dalykai, kurie nuo mūsų priklauso, tai – nedarbas arba užimtumas ir BVP augimas. 2008–2009 m. finansų krizės patirtis rodo, kad nuosmukis tęsiasi dar bent trejetą metų po krizės ir jį lemia ne kas kitas, o investicijų stoka. Krizės metu įmonės paprastai nustoja investuoti, nes nėra užtikrintos, kaip keisis ekonomikos struktūra, – todėl nekuriamos naujos darbo vietos, „įšąla“ žmonių pajamos. Tačiau ši krizė ypatinga tuo, kad gyvename globalaus struktūrinio pokyčio laiku ir įvairiuose segmentuose kaip tik jaučiame reikšmingą paklausos augimą. Įmonės galėtų gaminti ir parduoti daugiau, tačiau jas riboja investicijų stoka.
Postūmis investuoti labai reikalingas tam, kad išėjimas iš krizės būtų greitas ir kuo mažiau skausmingas.
Pagal grynojo kapitalo kiekį, tenkantį vienam dirbančiajam, mes esame praktiškai Europos uodegoje. Būtent jis lemia našumą, o šis – žmonių pajamas. Tai, kad mes atsiliekame, rodo, kad turime, kur tobulėti, potencialo augti. Kita vertus, sparta, kuria vejamės Vakarų Europos šalis, buvo sumažėjusi ir po praėjusios krizės. Jei šiandien vėl stabtelėsime, galime patekti į spąstus.
BVP, tenkančio vienam gyventojui, ir atlyginimų santykio su darbo našumu, dinamika rodo, kad atlyginimai pastaruoju metu auga greičiau nei produktyvumas. Tai reiškia, kad mes prarandame tvarumą, galimybę konkuruoti. Negana to, atlyginimai privačiame sektoriuje praėjusiais metais augo lėčiau nei viešajame sektoriuje. Prasidėjus krizei, sulėtėjo ir galiausiai visai sustojo tiesioginės užsienio investicijos.
Daugiausiai problemų mums šiuo metu kelia užimtumas. Viena vertus, turime nemažai laisvų vietų, kita vertus, daug bedarbių, ypač tarp jaunų žmonių. Mūsų įsidarbinimo politika turi būti peržiūrėta taip, kad žmonės turėtų paskatą įsidarbinti – apmokama jiems turi būti ne už paieškos procesą, o už tikslo pasiekimą. Darbuotojų perkvalifikavimo sistemą turėtų būti taip pat nukreipta į tikslą – kad žmogus realiai pajėgtų ir pradėtų dirbti pagal naują kvalifikaciją. Kiekvienam bedarbiui svarbu patirti sėkmę, darbo džiaugsmą, buvimo komandoje gėrį, nes nedarbas yra nelaimė ne vien todėl, kad netenkama pajamų, bet todėl, kad žmogus praranda galimybę realizuoti ir ugdyti savo gebėjimus, būti bendruomenėje ir išsipildyti kaip asmenybė.
Šiuo metu visame pasaulyje vykstanti transformacija Lietuvai gali tapti pozityvia. Šiandien pats laikas dalyvauti globaliame rinkų perskirstyme – įmonėms tereikia turėti investicijų į naujus gamybinius pajėgumus, logistiką. Darbo vietų kūrimas tiesiogiai priklauso nuo investicijų, o dirbančiųjų pajamos – nuo jų našumo.
Kiekvienam bedarbiui svarbu patirti sėkmę, darbo džiaugsmą, buvimo komandoje gėrį, nes nedarbas yra nelaimė ne vien todėl, kad netenkama pajamų, bet todėl, kad žmogus praranda galimybę realizuoti ir ugdyti savo gebėjimus, būti bendruomenėje ir išsipildyti kaip asmenybė.
Taip pat svarbu apmąstyti, kaip visa Lietuvos ekonomika gali atsiliepti į Vyriausybės iškeltą žalinimo, žiedinimo ir skaitmeninimo kursą. Akivaizdu, kad keliomis injekcijomis į išrinktuosius ūkio subjektus didelio masto pokyčio pasiekti nepavyks, tam reikia visų įmonių įsitraukimo. Todėl tokios horizontalios priemonės kaip perėjimas prie paskirstyto pelno apmokestinimo, leidžiant visą pelną investuoti atgal į gamybą bei plėtrą ir neapsunkinant įmonės veiklos mokesčiais, leistų pasiekti visus pagrindinius Lietuvos ekonomikos tikslus – žalinimą, žiedinimą, skaitmeninimą, darbo vietų kūrimą, našumo augimą ir aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą. Tai taip pat leistų pritraukti užsienio investicijas ir pasinaudoti gamybos bei logistikos grandinių perkėlimu iš Azijos arčiau Europos. Tik tokiomis priemonėmis galima įtraukti visas įmones į bendrų valstybės tikslų pasiekimą.
Svarbu, kad ir viešasis sektorius prisidėtų prie šių pokyčių didindamas šalies konkurencingumą. Tam būtina optimizuoti visų valstybės institucijų funkcijų atlikimą, spręsti įsisenėjusias ūkio subjektų problemas, sukurti veikiantį, gyvą mechanizmą, kaip toms problemoms būtų randamas bendras, universalus, visiems ūkio subjektams prieinamas sprendimas ir gerinamos ūkininkavimo sąlygos, viešojo sektoriaus paslaugos.
Tai pasitarnautų ir kertiniam Vyriausybės tikslui – atkurti pagarbą ir pasitikėjimą tarp piliečių ir valdžios. Tai padaroma konkrečiais veiksmais: kryptingai ir nuosekliai naikinant vieną po kitos susidariusias įtampos zonas, šalinant teisines kolizijas ir perteklinius reguliavimus. Dėl šių problemų gausybės gaištami tiek valdžios institucijų, tiek ūkio subjektų ištekliai bei laikas, o laikas yra labiausiai ribotas išteklius, kurio vertę ypatingai pajutome šios krizės metu.
