Valdžia galutinai pripažino, kad degalai Lietuvoje per brangūs. Tačiau brangūs ne gyventojams ir verslui, bet iš biudžeto išlaikomoms institucijoms. Neseniai priimtas sprendimas konfiskuotus degalus perduoti policijai. Liepos viduryje užregistruotos Akcizų įstatymo pataisos, pagal kurias policijos, valstybės sienos apsaugos, greitosios medicinos pagalbos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos dyzeliną pirktų be akcizo mokesčio.
Prieš nagrinėjant naująjį pasiūlymą svarbu atsakyti, kodėl vieni komerciniai ūkio subjektai, t.y. žemdirbiai, gali naudotis akcizais neapmokestintu kuru, o kiti verslininkai – ne? (Beje, net neturiu minties supriešinti akcizo mokėtojus ir nemokėtojus, nes ne Lietuvos žemdirbiai nustatinėja akcizus, o vietinė ir ES valdžia.)
Argumentas, kad žemdirbių transportas nesinaudoja keliais ir dėl to juos apkrauti akcizo mokesčiu būtų neteisinga, yra teisingas tik iš dalies. Keliams naudojama tik 55 proc. iš degalų akcizo surenkamų lėšų – likusi dalis skiriama kitoms valstybės išlaidoms. Būtent todėl į siūlymus mažinti akcizą degalams valdžia atsikerta, kad tokiu atveju reikėtų mažinti pensijas ar algas mokytojams. Jei iš akcizo surinktos lėšos naudojamos ne vien keliams, bet ir „pensijoms bei mokytojams“ išlaikyti, kodėl nuo šios prievolės atleidžiamas žemės ūkis?
Kiti verslai – nuo statybos iki geležinkelių įmonių – taip pat nesinaudoja keliais, tačiau akcizo mokestį moka. Žinoma, galima argumentuoti, kad leidus neakcizinį kurą naudoti, pavyzdžiui, statybos įmonėms, jis gali būti naudojamas ne pagal paskirtį. Galbūt. Bet taip pat gali nutikti ir su žemės ūkiui skirtu neakciziniu kuru.
Jei pigesnis kuras padeda vienai ūkio šakai (mažėja išlaidos), jis neabejotinai padėtų ir kitoms. Jei sukelia problemų (kai naudojamas ne pagal paskirtį) – tai irgi visur. Todėl lieka tik pripažinti, kad neakcizinis kuras žemės ūkiui yra tiesiog politinis sprendimas ir papildoma parama.
Grįžkime prie pasiūlymo, kad akcizo nemokėtų policijos, valstybės sienos apsaugos, greitosios medicinos pagalbos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Aiškinamajame rašte teisingai pastebima, kad „tai leistų su tais pačiais asignavimais įsigyti didesnį gazolio kiekį ir geriau vykdyti pavestas funkcijas“. Tačiau reikia atsiminti, kad policija yra finansuojama iš biudžeto. Kalbant paprastai, policija įsivertina, kiek jai reikia lėšų funkcijoms vykdyti (atlyginimui, degalams), ir iš biudžeto jai skiriamas atitinkamo dydžio asignavimas. Jei policijai ar gaisrinei būtų leista naudotis neakciziniais degalais, tai reikštų, kad šioms institucijoms skiriami asignavimai taip pat turėtų mažėti.
Paprastas pavyzdys: policija iš biudžeto gauna 4,5 Lt litrui degalų pirkti, o pirkdama degalus į biudžetą sumoka 1 Lt akcizo mokesčio. Jei policija pirktų neakcizinį dyzeliną, tada iš biudžeto ji gautų 3,5 Lt, o pirkdama nebemokėtų 1 Lt akcizo mokesčio.
Taigi, jei minėtoms tarnyboms būtų leista naudotis neapmokestinamu dyzelinu ir atitinkamai būtų sumažintos iš biudžeto skiriamos lėšos, niekas nepasikeistų: degalai pigesni, bet ir pinigų skiriama mažiau. Jei jos pirktų neapmokestinamą dyzeliną ir iš biudžeto skiriamos lėšos nebūtų sumažintos, tai būtų paslėptas finansavimo didinimas. Svarstyti apie didesnių šių institucijų finansavimą galima, tačiau tą reikia atvirai deklaruoti, pagrįsti ir įvertinti visus kitus prioritetus ir poreikius.
Šioje istorijoje neramina tai, kad valdžia rūpinasi tik savo institucijomis, bet ne kuro kaina gyventojams ir verslui. Profilaktiškai pagrūmojama „monopolininkui“ ir degalinėms ar apskaičiuojama, esą ne dėl mokesčių degalai Lietuvoje yra brangūs. Bet akcizas benzinui Lietuvoje yra 26 ct didesnis, nei liepia ES. Prie 26 ct pridėjus dar 21% PVM, kuriuo apmokestinama ir akcizo dalis benzino kainoje, išeina, kad benzinas kainuoja maždaug 31 ct daugiau nei galėtų.
Dėl ES nustatomų minimaliųjų privalomų akcizų neturtingose šalyse degalai tampa ypač brangūs. Kitaip tariant, ir Lietuvai, ir Liuksemburgui ES nustato vienodą minimalų akcizo mokestį nepaisant to, kad lietuvis yra daug skurdesnis. Didesnius akcizo mokesčius šalys gali taikyti, mažesnių – ne. Rezultatas toks, kad už dyzeliną lietuvis sumoka beveik tiek pat, kiek Liuksemburgo gyventojas. Už benziną liuksemburgietis moka apie 50 lietuviškų centų arba apie 10 proc. daugiau, nors jo pajamos už lietuvio didesnės kur kas daugiau nei 10 proc.
Privalomų minimaliųjų akcizų problema nėra sprendžiama. Europos Komisija pateikė naują pasiūlymą dėl energinių produktų apmokestinimo, kurio esmė – mokesčius dar labiau didinti. Čia reikia pasidžiaugti, kad šiam pasiūlymui Lietuvos valdžia, atrodo, nepritars.
Naftos kainos per pastarąjį dešimtmetį išaugo smarkiai, bet, net esant aukštoms naftos kainoms, daugiau nei pusė degalų kainos sudaro mokesčiai. Tai reiškia, kad degalai yra brangūs labiau dėl mokesčių, o ne dėl „naftos krizės“, „spekuliantų“ ar visų globalių veiksnių, apie kuriuos populiaru kalbėti, bet kurių negalima pakeisti. Tuo tarpu mokesčių dydžiai, nesvarbu, ar juos nustato vietinė ar ES valdžia, tėra politikų sprendimai, kuriuos pakeisti galima.
Deja, susidaro įspūdis, kad aukšti mokesčiai degalams valdžiai yra labai patogūs. Į biudžetą surenkama daug lėšų, ir tuo pat metu patenkinamas „žaliasis elektoratas“. O kai vartotojai pradeda skųstis, visada galima kritikuoti ES. Tai kaip torto valgymas ir jo turėjimas tuo pat metu.
Aukštų degalų kainų problemą reikia spręsti iš esmės. ES reikia atsisakyti minimaliųjų akcizų degalams ir kitoms prekėms. Lietuvai – taikyti mažiausius įmanomus akcizų ir kitų mokesčių dydžius. O tol, kol akcizo mokesčiai deglams nebus sumažinti gyventojams ir verslui, valdžia neturėtų bandyti sumažinti mokesčius tik sau pačiai.
