Institutas išnagrinėjo ir pateikė pastabas dėl Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ekonominių nuostatų. LLRI nepritaria įstatymo nuostatoms, kurios remiasi prielaida, kad saugumą gali užtikrinti valstybinė nuosavybė, apribojimai užsienio ūkio subjektų veiklai ir aktyvus valstybės dalyvavimas ekonomikoje. Užtikrinant nacionalinį saugumą institutas siūlo remtis ekonominėmis laisvėmis ir įtvirtinti nuostatą, kad „Lietuvos ekonominė politika yra grindžiama atvirumo, ekonominių laisvių užtikrinimo, privačios ūkinės iniciatyvos principais”. Pastabas ir pasiūlymus institutas pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Toliau – pateiktos pastabos.
Pateikiame pastabas dėl Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai” 4 skyriaus dalies „Ekonominė politika” ir pasiūlymus, kaip šią dalį tobulinti.
Dėl ekonominės politikos krypties
Pirmiausia atkreipiame dėmesį, jog šios nuostatos remiasi prielaida, kad saugumą gali užtikrinti valstybinė nuosavybė, apribojimai užsienio ūkio subjektų veiklai bei aktyvus valstybės dalyvavimas ekonomikoje. Tačiau ekonomikos laisvumas, o ne valstybės kišimasis yra ta būtina sąlyga, kuriai esant ekonominės problemos nėra politizuojamos, o ekonominė įtaka negali pavirsti politine įtaka. Tik esant ekonominėms laisvėms yra įmanoma išvengti ir 9 skyriaus 1 skirsnyje įvardintų ekonominių pavojų iš užsienio, ir 2 skirsnyje įvardintų vidaus rizikos veiksnių. Tai patvirtina ne tik teorinė analizė, bet ir ilgalaikė pasaulio patirtis. Lietuvos patirtis, kuomet ekonominių sprendimų politizavimu buvo bandoma spręsti saugumo problemas, taip pat patvirtina ir tokių veiksmų neefektyvumą, ir jų destabilizuojantį vaidmenį. Be to, ekonomikos laisvumas užtikrina ekonominį klestėjimą, kuris leidžia pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį, tuo pačiu – asmeninį ir visos visuomenės saugumą.
Taigi, aktyvus valstybės dalyvavimas ekonomikoje: 1) neprisideda prie saugumo užtikrinimo; 2) mažina ekonominį efektyvumą (kartu silpnina ir saugumą); 3) daugeliu atvejų yra neįgyvendinamas.
Užtikrinant nacionalinį saugumą siūlome remtis ekonominėmis laisvėmis, o ne suvaržymais, taip pat įtvirtinti nuostatą, kad „Lietuvos ekonominė politika yra grindžiama atvirumo, ekonominių laisvių užtikrinimo, privačios ūkinės iniciatyvos principais”.
Dėl monopolijos kuro ir energetinių šaltinių srityje
Nuostata, jog „Vyriausybė privalo užtikrinti alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo šaltinius” reiškia aktyvią valstybės veiklą. Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog kiekvienas monopolistas neturi galimybių piktnaudžiauti monopoline padėtimi (t.y. apriboti tiekimo tam, kad paskatintų monopolinių kainų atsiradimą), jei tik yra potenciali konkurencijos galimybė. Potenciali konkurencija bet kurį ūkio subjektą varžo lygiai taip pat, kaip ir aktuali. Tai reiškia, kad tik monopolistui pradėjus netinkamai elgtis rinkoje, esant ekonominei laisvei, iš karto atsirastų kitų ūkio subjektų, kurie pasiūlytų savo paslaugas kaip konkurentai esamam monopolistui. Iš to išplaukia, kad siekis valstybės priemonėmis užtikrinti aktualią konkurenciją yra ir neefektyvus (priešingu atveju tai jau būtų atliekama rinkos dalyvių), ir nereikalingas (nes tuomet, kai monopolinio diktato ateityje įmanoma išvengti, tai užtikrintų rinkos dalyviai). Atkreipiame dėmesį, kad siekiai bet kuria kaina sukurti aktualią alternatyvą tiekėjams eikvoja ne tik materialinius, bet ir žmogiškuosius valstybės išteklius ir dėl to mažina valstybės saugumą. Siūlome atsisakyti šios nuostatos.
Iki šiol būtent valstybė ir savivaldybės savo reguliavimais dažnai apriboja galimybes konkuruoti (potencialią konkurenciją), taip sukurdamos monopolistui galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi ir mažindamos nacionalinį saugumą. Todėl siūlome įtvirtinti nuostatą, jog „teisės aktais draudžiama padalinti rinką, nustatyti išimtines teises verstis kuria nors ekonomine veikla ar suteikti monopolines privilegijas”.
Nuostata, jog „aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei” rinkos sąlygomis neįgyvendinama, nes jokiai valstybei nėra įmanoma kontroliuoti kitų valstybių ūkio subjektų tarpusavio sąsajų (dukterinių įmonių įsigijimo, bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo ir t.t.). Be to, ši nuostata yra ir nereikalinga, nes net jei būtų įmanoma įgyvendinti monopolinį diktatą, tai būtų daroma jau tiekimo lygmenyje (nėra jokio skirtumo, ar monopolinėje padėtyje yra vienas subjektas ar du subjektai). Siūlome atsisakyti šios nuostatos. Svarstytinas nebent užsienio valstybinių įmonių veiklos apribojimas, nes valstybinės įmonės tam tikrais atvejais gali pasiduoti politiniams, o ne ekonominiams veiklos motyvams.
Dėl užsienio investicijų
Nuostata, jog „Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos preferencijos” yra diskriminacinė kitų investicijų, kurios savaime nesukelia grėsmės nacionaliniam saugumui, atžvilgiu, be to, labai neapibrėžta. Siūlome visai atsisakyti šios nuostatos, o jei jos nebus atsisakoma, siūlome konkrečiai įvardinti jos turinį (pavyzdžiui, kokius strateginės reikšmės objektus privatizuojant kokių valstybių subjektams koks prioritetas yra teikiamas).
Dėl užsienio subjektų dominavimo
Nuostata, jog „draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje”, visų pirma prieštarauja Lietuvos eurointegracijos krypčiai ir neišvengiamai turi būti panaikinta dėl integracijos į ES. Be to, piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bet kuriems subjektams draudžia Konkurencijos įstatymas ir nustato konkrečias priemones bei mechanizmus, kaip tokio piktnaudžiavimo išvengti. Tokiu būdu yra užtikrinama, kad dominuojanti padėtis nesukeltų pavojaus nacionaliniam saugumui. Siūlome atsisakyti šios nuostatos.
Dėl geležinkelio infrastruktūros
Nuostata, jog „Lietuvos geležinkelis, parengus specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal europinės vėžės standartus” yra netinkama dėl keleto priežasčių. Visų pirma, vėžės plotis šiuolaikiniame pasaulyje apskritai nėra saugumo faktorius ir tai turėtų būti grynai ekonominis-technologinis sprendimas. Antra, vargu, ar jos įgyvendinimas apskritai yra tikslingas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra tranzito šalis kaimyninėms valstybėms, kurios nenaudoja europinio vėžės standarto, o kroviniai iš jų gabenami į Klaipėdos uostą. Trečia, jos įgyvendinimas būtų labai brangus.
