Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Šilumos ūkio įstatymo 2, 16, 24, 32 straipsnių pakeitimo, 4 straipsnio papildymo, 37 straipsnio pakeitimo ir papildymo bei 2 straipsnio 41 dalies, 32 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 6 ir 7 dalies bei 36 straipsnio pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Dėl ryšių tarp šilumos tiekimo įmonės ir ūkio subjektų, vykdančių pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros veiklą, uždraudimo (Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis)
Įstatymo projektas užkerta kelią dideliam skaičiui ūkio subjektų vykdyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros veiklą (toliau – Priežiūra)
Pagal įstatymo projektą, Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti „šilumos tiekėjas ir su juo susijęs juridinis ir (ar) fizinis asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą poveikį įmonei ar yra lemiamą poveikį darančio asmens artimas šeimos narys; bendrai kontroliuoja jungtinės veiklos sutarties objektą ar yra kontroliuojančio asmens artimas šeimos narys; yra įmonė, kuriai daro lemiamą poveikį ta pati patronuojanti įmonė ar tas pats fizinis asmuo (jų grupė); yra asocijuotoji, kuriai kita įmonė (investuotojas) daro reikšmingą įtaką ir kuri nėra nei tos įmonės dukterinė įmonė, nei pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį veikianti įmonė, ar dukterinė įmonė; yra pagal jungtinės veiklos sutartį kontroliuojama įmonė; yra vienas iš įmonės arba patronuojančios įmonės vadovų ar jo artimas šeimos narys. Vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme.“
Iš esmės Įstatymo projektas uždraudžia Priežiūros veikla verstis šilumos tiekėjui ar įmonei, kuri yra susijusi su šilumos tiekimo įmone. Šiuo požiūriu siūlymai panašūs į teikiamą įstatymų projektų paketą XIP-2915 – XIP-2918. Kaip ir minėti teisės aktų projektai, šis Įstatymo projektas smarkiai apribotų ūkinės veiklos laisvę ir nebūtų naudingas nei įmonėms, nei vartotojams.
Įstatymo projektas smarkiai apriboja vertikalios integracijos galimybes šilumos sektoriuje
Uždraudžiant Priežiūros veikla verstis šilumos tiekėjui (ar su juo susijusioms įmonėms) iš esmės yra uždraudžiama vertikali integracija, kiek tai yra susiję su Priežiūros veikla. Tačiau šis draudimas palies ne tik Priežiūros įmones, bet ir šilumos tiekėjus. Šilumos tiekėjai privalės atsisakyti ryšių su Priežiūros paslaugas teikiančiomis įmonėmis; Priežiūros paslaugas teikiančios įmonės turės atsisakyti ryšių su šilumos tiekėjais.
Įstatymo projektas gali ne padidinti, o sumažinti konkurenciją Priežiūros veikloje
Sunkiai tikėtina, kad siūlomas reguliavimas galėtų padidinti konkurenciją tarp Priežiūros įmonių. Pirma, jei visos veikiančios įmonės įvykdytų įstatymo projekto reikalavimus ir atskirtų priežiūros įmones nuo šilumos tiekimo įmonių, vien dėl to priežiūros įmonių skaičius nepasikeistų. Antra, labiau tikėtina, kad kai kurios priežiūros įmonės, negalėdamos naudotis integracijos su šilumos tiekimo įmonėmis teikiama nauda (pvz., finansų masto ekonomija), gali apskritai pasitraukti iš rinkos. Tokiu atveju, konkurencija Priežiūros rinkoje ne padidėtų, o priešingai – sumažėtų.
Įstatymo projektas gali padidinti Priežiūros kainą vartotojams
Atkreipiame dėmesį, kad situacija, kuomet produkto (energijos) tiekėjas kartu teikia ir įrenginių, reikalingų energijos vartojimui, priežiūrą, yra plačiai paplitusi (pvz., AB „Lesto“ tiekia elektros energiją ir prižiūri elektros energijos skaitiklius). Tokia vertikali integracija gali sumažinti produktų ar paslaugų kainas ir taip būti naudinga vartotojams.
Draudžiant priežiūros įmonėms būti susijusioms nuosavybės ar valdymo ryšiais su šilumos tiekimo įmonėmis, iš šilumos sektoriuje veikiančių įmonių yra atimama galimybė naudotis finansų masto ekonomija, konsoliduoti finansinius išteklius, mažinti veiklos riziką, o svarbiausia – mažinti prekių ir paslaugų kainas. Todėl vertikalios integracijos uždraudimas ilgalaikėje perspektyvoje gali padidinti veiklos sąnaudas ir kainas vartotojams.
Pažymėtina, kad jei Priežiūros paslaugas teikiančios įmonės taikysis prie įstatymo reikalavimų, t.y. atsisakys ryšių su šilumos tiekėju, ar kurs naujas įmones, jos neišvengiamai patirs išlaidų. Šias išlaidas reikės padengti iš rezervų ar perkelti vartotojui. Kitaip tariant, ir įmonės, ir vartotojai neabejotinai patirs išlaidų, o tai gali padidinti Priežiūros kainą vartotojams.
Įvedamas reguliavimas yra neproporcingas, diskriminuojantis šilumos tiekimo įmones ir Priežiūros įmones
Siūlomas reguliavimas nėra taikomas kitose ūkio šakose. Šiuo požiūriu Projektas sukuria beprecedenčius apribojimus įmonėms, veikiančioms šilumos sektoriuje ir diskriminuoja šias įmones kitų ūkio šakų atžvilgiu.
Siūlomas reguliavimas yra griežtesnis nei 3-iojo ES energetikos paketo nuostatos
Pažymėtina, kad net 3-čiasis ES energetikos paketas (taikomas elektros ir dujų sektoriams) taiko mažesnius apribojimus įmonėms nei siūlomas Įstatymo projektas. Net griežčiausiu laikomas „pirmasis“ direktyvos įgyvendinimo būdas riboja vertikalią integraciją tik tarp energijos tiekėjo ir tinklų valdytojo (arba tarp energijos gamintojo ir tinklų valdytojo). Vertikali integracija, ar ryšiai tarp, pvz., energijos įrenginių prižiūrėtojo ir energijos tiekimo įmonės nėra ribojami.
Dėl nuosavybės teisių į šilumos punktus perdavimo (Įstatymo projekto 4 straipsnis)
Pagal įstatymo projekto 4 straipsnis teigia, kad, „Jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali būti įgyjama daugiabučių namų ir patalpų savininkų prašymu, savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl savivaldybės valdomai šilumos tiekimo įmonei priklausančių šilumos punkto įrenginių perdavimo daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams įstatymų nustatytais pagrindais.“
Siūlomas pakeitimas nėra pakankamai aiškus, nes iš įstatymo projekto neįmanoma suprasti, kokiu sandoriu – atlygintinu ar neatlygintinu – savivaldybių tarybos galėtų perduoti šilumos punktus daugiabučių bendrasavininkiams.
Jei šilumos ūkio punkto įrenginių perdavimas būtų vykdomas atlygintino sandorio pagrindu, tuomet nėra tikslinga iš šilumos įstatymo išbraukti 24 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto.
Jei įstatymo projektas siūlo šilumos punktus perduoti atlygintinu sandoriu, savivaldybių turto privatizavimo tvarką detaliai reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas.
Galiausiai, jei įstatymo projektas siekia sukurti galimybę savivaldybių taryboms atlygintinai perduoti šilumos punktus daugiabučio namo bendrasavininkiams, nėra aišku, kam panaikinama galimybė šilumos punktus CK daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka, ar įsigyjant šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos sutarties pagrindu (siūlomi naikinti Šilumos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Pagal įstatymo projektą daugiabučių bendrasavininkiams sumažėja būdų, kaip įgyti nuosavybės teisę į šilumos punktą.
Įstatymo aiškinamojo rašto 4 dalis „Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos“ teigia, kad „Taip pat numatoma galimybė daugiabučių namų butų ir patalpų savininkams įsigyti šilumos punkto įrenginius bendrosios nuosavybės teise tarpininkaujant savivaldybės tarybai.“ Tačiau tai taip pat nepaaiškina, ar kalbama apie atlygintiną ar neatlygintiną sandorį.
Jei straipsnį norima pakeisti taip, kad savivaldybių tarybos šilumos punktus daugiabučių bendrasavininkiams perduoti neatlygintino sandorio pagrindu, toks siūlymas gali prieštarauti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme numatytiems turto valdymo principams, ypač racionalumo [1] ir viešosios teisės [2] principams.
Taip pat pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas (1) jį privatizuojant pagal įstatymus; (2) perduodant jį valstybės arba kitos savivaldybės nuosavybėn; (3) kitais šio Įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais būdais. Akivaizdu, kad šiluminių punktų perdavimas neatlyginant neatitinka 1 ir 2 būdų.
Taip pat nėra aiški formuluotė „savivaldybės valdoma šilumos tiekimo įmonė“. Ar sąvoka apima šilumos tiekimo įmonę, kuri nuosavybės teise priklauso vien savivaldybei (t.y. nėra jokių kitų savininkų), ar ši sąvoka apima ir įmones, kuriose yra ir kitų savininkų (pvz., smulkiųjų akcininkų). Jei įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos ir įmonėms, kurios nuosavybės teise priklauso ne vien savivaldybei, tai galėtų pažeisti smulkiųjų akcininkų interesus.
Apibendrinant, įstatymo projekto 4 straipsnį reikia tikslinti, nes jis nėra aiškus. Vis dėlto šis įstatymo projekto straipsnis gali:
– prieštarauti „Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo“ įstatyme numatytiems turto valdymo principams;
– sumažinti kiekį būdų, kaip bendrasavininkiams įgyti nuosavybės teises į šilumos punktus;
– pažeisti šilumos tiekimo įmonių smulkiųjų akcininkų interesus.
Dėl koncesijų šilumos ūkyje uždraudimo (įstatymo projekto 7 straipsnis)
Įstatymo projekto 7 straipsniu yra uždraudžiama savivaldybių valdomas šilumos tiekimo įmones perduoti valdyti koncesijos būdu. Analogiškas pasiūlymas yra pateiktas susijusiame teisės akto projekte XIP-3072 (Koncesijų įstatymas), kuriam LLRI taip pat teikė pastabas. Pridedame LLRI 2011 05 18 d. raštą Nr. 1.16-29 dėl įstatymo projekto XIP-3072.
Išvados
Dėl ryšių tarp šilumos tiekimo įmonės ir ūkio subjektų, vykdančių pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros veiklą, uždraudimo (Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis):
· Įstatymo projektas gali ne padidinti, o sumažinti konkurenciją Priežiūros veikloje;
· Įstatymo projektas gali padidinti Priežiūros kainą vartotojams;
· Siūlomas reguliavimas yra neproporcingas, diskriminuojantis šilumos tiekimo įmones ir Priežiūros įmones;
· Siūlomas reguliavimas yra griežtesnis nei 3-iojo ES energetikos paketo nuostatos.
Dėl nuosavybės teisių į šilumos punktus perdavimo (Įstatymo projekto 4 straipsnis):
· įstatymo projekto 4 straipsnis gali prieštarauti „Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo“ įstatyme numatytiems turto valdymo principams;
· įstatymo projekto 4 straipsnis gali pažeisti šilumos tiekimo įmonių smulkiųjų akcininkų interesus.
Dėl uždraudimo šilumos ūkio ar jo dalies valdymo teisės perduoti ūkio subjektui nuomos, koncesijos ar kitų valdymo perdavimo sutarčių pagrindu (Įstatymo projekto 7 straipsnis):
· Įstatymo projektas apriboja galimybes investuoti į CŠT įmones;
· Įstatymo projektas diskriminuoja centralizuotos šilumos tiekimo įmones kitų energetikos įmonių atžvilgiu;
· Įstatymo projektas diskriminuoja CŠT įmones, kurios dar nepasinaudojo koncesijos galimybėmis.
Siūlymai
1. Siūlome nepritarti įstatymo projektui XIP-2851(5).
2. Tinkamai naikinti ar riboti monopolinius santykius CŠT sektoriuje būtų galima ne įvedant apribojimus investuotojams ar savininkams, o nuosekliai keičiant teisinę bazę taip, kad nebūtų draudžiami skirtingi būdai būstams apsirūpinti šiluma.
3. Vienintelė tinkama alternatyva koncesijoms CŠT sektoriuje būtų CŠT įmonių privatizavimas, prieš tai pakeitus įstatyminę bazę ir nesukuriant sąlygų, artimų monopolijai.
[1] šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas;
[2] šis principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.
