Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. O3-202 „dėl šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projekto.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas suvaldyti potencialų interesų konfliktą, iškylantį tuomet, kai savivaldybei priklausantys šilumos tiekėjai, turintys savo šilumos gamybos įrenginius, turi konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais (NŠG).
Šilumos tiekėjas, turintis savo šilumos gamybos įrenginius, yra klasikinis pavyzdys, kuomet vertikaliai integruota įmonė veikia dviejuose rinkos segmentuose (šilumos gamybos ir šilumos tiekimo), o viename iš rinko segmentų konkurencija yra apribota (centralizuotas šilumos tiekimas). Kyla pavojus, kad tokia įmonė sąmoningai sieks išstumti konkurentus iš rinkos segmento, kuriame konkurencija yra galima (šilumos gamyba), pasinaudodama savo išskirtine padėtimi rinkos segmente, kuriame konkurencija yra apribota (šilumos tiekimas).
Ši problematika ir jos sprendimų būdai yra aprašyti dar 2001-ųjų metų EBPO studijoje „Restructuring Public Utilieties for Competition[1]“. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų (žr. žemiau) yra būtent nepriklausomas reguliatorius. Todėl, mūsų nuomone, VKEKK turėtų skirti ypatingą dėmesį šiai problemai.
1 Vertikali integracija dvejuose rinkos segmentuose ir nepriklausomas reguliatorius
Pateikiame vietas ar situacijas, kur gali kilti interesų konfliktas, o Projektas nepakankami jas sprendžia, ar Projekto formuluotės gali būti interpretuojamos nevienareikšmiškai.
- Šilumos kainos supirkimas pagal mažiausią kainą yra teisingas principas. Tačiau šiam principui yra uždedamas ribojimas: „<…> iš nepriklausomų šilumos gamintojų ar šilumos tiekėjo valdomų šilumos gamybos įrenginių superkama šiluma negali būti brangesnė nei <..> apskaičiuotos šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos“. O „apskaičiuotos šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos“, pagal tai, kaip jos yra apibrėžiamos kaip „šilumos tiekėjo šilumos gamybos įrenginių atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamoji dedamoji konkrečioje sistemoje“.
Tai reiškia, kad NŠG, norėdamas, kad šilumos tiekėjas iš jo nupirktų šilumos energiją, NŠG privalo ją pateikti tokia kaina, kad NŠG visos sąnaudos (t.y. kintamosios ir pastoviosios sąnaudos), būtų mažesnės nei šilumos tiekėjo gamybos įrenginių kintamosios sąnaudos. Paprastai tariant, NŠG turi būti daug efektyvesnis už šilumos tiekėjo turimus įrenginius.
Tokiu būdu, vertikaliai integruotai įmonei, kuri veikia šilumos gamybos ir šilumos tiekimo segmentuose, teisės aktais yra sukuriamos palankesnės taisyklės konkuruoti su įmone, kuri veikia tik šilumos gamybos segmente.
Toks reguliavimas iš principo prasilenkia su pasirinktu vertikaliai integruotų įmonių reguliavimo modeliu, kur būtent reguliatorius privalo užtikrinti, kad vertikaliai integruota įmonė neišnaudotų savo padėties rinkos segmente su apribota konkurencija, išstumti konkurentus iš rinkos segmento, kuriame konkurencija yra galima.
Šį pavojų sustiprina dar ir tai, kad beveik visi šilumos tiekėjai priklauso viešajam kapitalui, o nemaža dalis NŠG – privačiam kapitalui. Kuomet savininkas (pvz., savivaldybė) tiesiogiai dalyvauja ūkinėje veikloje (t.y. nuosavybėje turėdamas šilumos tiekėją ar net ir gamintoją) ir teisinės aplinkos formavime, kyla papildomas pavojus, kad privatiems NŠG bus sudarytos nepagrįstai nepalankios taisyklės.
Kaip šilumos tiekėjai iš NŠG supirks energiją yra vienas iš esminių veiksnių, nulemsiantis šilumos ūkio raidą Lietuvoje. Todėl prašome į jį atkreipti pagrindinį dėmesį (8-12 projekto straipsniai)
- Projekto 7 straipsnyje teigiama, kad „Siekiant apsaugoti visuomenės interesus, atliekant šilumos tinklų priežiūros, įskaitant remonto, darbus, nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos supirkimas gali būti laikinai nutraukiamas (sustabdomas), nesant nepriklausomo šilumos gamintojo kaltės<…>.“ (pabraukta LLRI). Straipsnio formuluotė gali būti nevienareikšmiškai interpretuojama. Šią nuostatą galima interpretuoti ir kaip leidimą nutraukti šilumos supirkimą iš NŠG, jei tiekėjas mano, kad reikia apsaugoti visuomenės interesus. Kadangi visuomenės interesų apsauga yra labai plačiai apibrėžiama, kyla pavojus, kad tiekėjas gali pasinaudoti šia nuostata ir tiesiog nutraukti šilumos supirkimą iš NŠG.
Jei Projekto rengėjai Projekto 7 straipsniu nori palikti galimybę nutraukti šilumos supirkimą iš NŠG esant force majeure ir grėsmėmis, kylančiomis dėl remonto darbų, siūlome tokią Projekto 7 straipsnio formuluotę
„7. Siekiant apsaugoti visuomenės interesus, atliekant šilumos tinklų priežiūros, įskaitant remonto, darbus, nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos supirkimas gali būti laikinai nutraukiamas (sustabdomas), nesant nepriklausomo šilumos gamintojo kaltės. Atliekant šilumos tinklų priežiūros, įskaitant remonto, darbus ir dėl tų darbų kilus grėsmei visuomenės interesams, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos supirkimas gali būti laikinai nutraukiamas (sustabdomas), nesant nepriklausomo šilumos gamintojo kaltės. Pašalinus dėl tinklų priežiūros ar remonto darbų kilusią grėsmę, šilumos supirkimas iš NŠG turi būti nedelsiant atnaujintas. Planiniams šilumos tinklų priežiūros, įskaitant remonto, darbams atlikti šilumos tiekėjas gali iš dalies arba visiškai atjungti nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos įrenginius ne ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui tik pagal iš anksto nustatytą grafiką ir ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų iki planuojamo atjungimo pranešęs nepriklausomam šilumos gamintojui. Šilumos tinklų priežiūros darbams atlikti šilumos tiekėjas gali iš dalies arba visiškai atjungti nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos įrenginius ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui tik pagal iš anksto nustatytą grafiką ir ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų iki planuojamo atjungimo pranešęs nepriklausomam šilumos gamintojui bei tik esant motyvuotai Valstybinės energetikos inspekcijos išvadai dėl šilumos tinklų priežiūros, įskaitant remonto, darbų atlikimo laikotarpio pagrįstumo. Esant avarinei situacijai, kai būtina atjungti šilumos tinklų ruožą, per kurį nepriklausomas šilumos gamintojas tiekia šilumą, šilumos tiekėjas, nedelsdamas pranešęs nepriklausomam šilumos gamintojui, gali atjungti nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos įrenginius ne ilgesniam kaip avarinės situacijos likvidavimo laikotarpiui.“
- Iš projekto 24 ir 25 straipsnio galima suprasti, kad šilumos pirkimo aukcionai vyks kiekvieną mėnesį, pvz., „nepriklausomas šilumos gamintojas šilumą superkančiam šilumos tiekėjui užantspauduotame voke teikia įgalioto asmens pasirašytą pranešimą, kuriame nurodo šilumos kiekį (MWh), kurį nepriklausomas šilumos gamintojas pagamins į tinklą per ateinantį kalendorinį mėnesį, ir šilumos gamybos kainą (ct/kWh)“. (pabraukta LLRI). Tuo tarpu Projekto 5 straipsnis teigia, kad “Nepriklausomas šilumos gamintojas turi užtikrinti reikiamą šilumos gamybos galią ir nenutrūkstamą šilumos tiekimą ties šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos galios riba ne trumpiau kaip vieną šildymo sezoną.” (pabraukta LLRI).
Dėl neaiškios formuluotės tampa neaišku, ar (ir kodėl) mėnesinį aukcioną laimėjęs NŠG įsipareigoja šilumą tiekti tik vieną mėnesį, už tą mėnesį laimėtą kainą, ar visą šildymo sezoną. Jei NŠG laimi mėnesio konkursą konkrečiam šilumos kiekiui, kodėl tada NŠG yra keliama prievolė nenutrūkstamą šilumos tiekimą viso šildymo sezono metu.
Rekomenduojame keisti nuostatą arba tikslinti formuluotę.
- Projekto 24 punktas teigia, kad jei šilumos tiekėjas, turintis gamybos įrenginius yra ir šilumos supirkimo aukciono organizatorius, ir dalyvis, kyla rizika, kad šilumos tiekėjas, tiesiogiai ar netiesiogiai, gali sužinoti kitų aukciono dalyvių kainas ar panašią informaciją, kuri leistų nuspėti kitų aukciono dalyvių kainas. Rekomenduojame sukurti mechanizmą, kuris minimizuotų šias grėsmes.
[1] Restructuring Public Utilieties for Competition. Competition and Regulatory Reform, OECD, 2001
