Nors daugelis atsidūsėjo, kad elektros kainos Lietuvoje ima mažėti, esminės problemos lieka neišspręstos. Jos – kaip akmenukas bate: gal kam nors atrodo nedidelės, bet kol kas stipriai skauda.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Pasigaminame tik trečdalį reikalingos elektros ir esame viena labiausiai nuo jos importo priklausanti Europos šalis. O Europoje elektros kainą šiandien lemia dujų kaina. Vadinasi, neturėdami pakankamai lietuviškos atsinaujinančios gamybos, esame vis dar labai priklausomi nuo iškastinio kuro, nuo dujų kainos.
Nuostabi pergalė, kad šiandien Europai pavyko užpildyti dujų saugyklas daugiau nei trimis ketvirtadaliais. Palyginti šilti orai leidžia sumažinti vartojimą, tad saugyklos netuštėja labai greitai. Pergalė, kad dujų kaina nukrito iki 2021 m. rugsėjo lygio. Įdomu, kad Europos šalių susitarimai užfiksavo kainą kone trigubai aukštesniu, negu dabar pasiektas, lygiu. Kainų kritimo siurprizą lėmė rinkos veikimas.
Visgi Lietuvos tikslo tapti nepriklausomai nuo importo ir išplėtoti savo atsinaujinančią energetiką visa tai nekeičia. Bet – ar šio tikslo vis dar siekia mūsų valdžia, galime pagrįstai suabejoti. Pernai vasarą priimtas „proveržio paketas“ siekė sumažinti biurokratines kliūtis atsinaujinančios energetikos plėtrai. Tačiau netikėtai įtvirtino 2 GW kvotą saulės elektrinių suminei galiai ir taip iš esmės sustabdė komercinių saulės parkų plėtrą.
Iš besikeičiančių argumentų iki galo neaišku, ar įstatymu įtvirtintą kvotą lemia technologiniai apribojimai, ar kokie nors kitokie argumentai. Jeigu paaiškėtų, kad tai yra technologiškai nulemtas absoliutus maksimumas, pajėgus priimti sumaniausiai suderintą saulės ir vėjo jėgainių gaminamą elektrą, tuomet kyla ir kitas klausimas – ką žada daryti mūsų valdžia, kad šie riboti pajėgumai būtų plėtojami? Juk tikrai negalime taikstytis su dirbtiniu deficitu, kurio priežastis – nepakankamas sistemos pajėgumas. O paprastai kalbant, siauras keliukas.
Juk tuo siauru keliuku mums reikia žygiuoti į ambicingus Lietuva 2030 ir 2050 tikslus. Planuojama, kad vien tik iki 2030 m. elektros suvartojimas Lietuvoje augs visu trečdaliu – nuo 14 TWh iki 19 TWh. Vadinasi, būtina investuoti į perdavimo tinklo plėtrą, užtikrinant kad pajėgumų užtektų visiems. Kaip visa tai suderinama su kvotos įtvirtinimu įstatyme, ir su atsakingai skambančiu teiginiu, kad „neigiamų pasekmių, priėmus įstatymą, nenumatoma“?
Jeigu kvota yra įvesta ne dėl technologinių apribojimų, o siekiant palikti pakankamai galios gaminantiems vartotojams, istorija pasisuka kitu kampu. Reikia pripažinti, kad taip sukuriama priešprieša tarp komercinių saulės parkų ir gaminančio vartotojo, nors jų abiejų tikslas yra bendras – daugiau saulės energetikos Lietuvoje. Tik vieni investuoti ir gaminti elektrą gali jau dabar, kiti tam pajėgumų turi mažiau. Energijos skirstymo operatorius (ESO) prognozuoja, kad iki 2030 m. gaminančių vartotojų įrengtoji galia bus 1,2 GW, o komerciniai parkai jau šiandien yra padavę prašymų naujiems projektams plėtoti už 3 GW.
Naujai atsiradęs diskursas skamba kaip laike įstrigęs ramių 2019 m. refrenas. Dabar, kai tikslas yra kuo greičiau priauginti vietinių pajėgumų, ir padaryti tai maksimaliai efektyviai, kvotos rezervavimas smulkiesiems atrodo anachronizmas. Siaurame keliuke tarsi atskiriamas takas tiems, kurie dar nežino, ar norės pirkti valstybės subsidijuojamą dviratį, ar verčiau naudosis profesionaliu ir efektyviu visuomeniniu transportu.
Kol valdžia ieško būdų, kaip aptvarkyti pačios sukurtą chaosą su leidimų išdavimais, turime laiko naujai apmąstyti mūsų tikslus. Mums kaip niekad svarbu tapti šalimi, nepriklausoma nuo iškastinio kuro, nuo energijos importo ir nuo šuoliuojančių bei pikinių elektros kainų. Todėl mums būtina išsivaduoti iš kvotų, paskirstymų ir kitų komandinės ekonomikos metodų.
