Dabartinė valdžia, imdama valdžią, deklaravo, kad rimtai imsis energetikos sektoriaus. Ir iš tiesų judėjimo energetikos srityje yra daug. Valdžiai beveik išėjus vasaros atostogų, naudinga pažiūrėti, kas iš tikro nuveikta. Požiūrio kampų yra daug, bet jei jau valdžioje turime dešiniąsias jėgas, reikia įvertinti, kaip valdžia saugo esamą privačią nuosavybę ir kokių priemonių imasi, kad privačios nuosavybės daugėtų.
Dujų sektoriaus nacionalizacija
Dujų sektoriaus pertvarka, bent oficialiai, remiasi ES trečiuoju energetikos politikos paketu. Paketo esmė – išskaidyti energetikos įmonės taip, kad ta pati įmonė negalėtų gaminti ar tiekti energijos ir tuo pat metu perduoti ją tinklais (ar vamzdynais). Nenuostabu, kad tokia idėja kontraversiškai vertinama pačioje ES. Būtent todėl yra sudarytos priemonės apeiti šį reikalavimą, o kai kurios šalys sugebėjo čia išsiderėti išimčių.
Pažvelgus į Lietuvos situaciją galima daryti išvadą, kad Lietuva yra viena uoliausių ES reikalavimų vykdytojų. Lietuva įsivels į sudėtingą atskyrimo procedūrą, kurios metu „Lietuvos dujos“ turėtų būti padalintos į dvi atskiras įmones: viena dujas tieks (t.y. pardavinės), kita –jas transportuos vamzdynais.
Ir visa tai bus daroma nepaisant to, kad Lietuvos gamtinių dujų sektorius yra nykštukinio dydžio, kad pagrindinė įmonė „Lietuvos dujos“ iš esmės priklauso užsienio investuotojams (vokiečių „EoN“ ir rusų „Gazprom“), kad pats įmonės atskyrimas bus problematiškas, o svarbiausia, naudos vartotojams iš to nebus. Paprastai tariant, nesvarbu, į kiek įmonių suskaidyti „Lietuvos dujas“, gamtinės dujos vis tiek atkeliaus ne iš kur kitur, o iš Rusijos.
Plačiai aptarinėjamas dujų terminalas, paprastai tariant, tik sudaro galimybes importuoti gamtines dujas jūra, o ne esamais vamzdynais. Terminalas atsipirktų tik tuomet, jei dujų jūra galėtų nusipirkti daug pigiau nei vamzdynais. Projektas atsiperkamumas priklauso nuo gamtinių dujų kainų skirtumų skirtinguose rinkos segmentuose ir yra rizikingas, nes remiasi į du sunkiai prognozuojamus dydžius: „Gazprom“ dujų kainą Lietuvai ir dujų kainą tarptautinėje rinkoje (ir čia net neskaičiuojant terminalo pastatymo sąnaudų).
Žinoma, terminalą galima vertinti ne iš atsiperkamumo, o iš saugumo pusės,t.y. kaip draudimo polisą prieš galimai nepalankią „Gazprom“ kainų politiką ar tiekimo nutraukimą. Tačiau reikia įvertinti, ar ši apsidraudimo priemonė yra iš tikro efektyvesnė ir pigesnė už galimas alternatyvas. Kas tai turi finansuoti: tie, kurie labiausiai baiminasi kainų kilimo ir tiekimo sutrikimų, ar visi vartotojai? Valdžia ar privatūs asmenys? Į šiuos klausimus pagrįstų atsakymų kol kas nėra.
Dejavu elektros energetikos sektoriuje
Valdžios pirmieji darbai prasidėjo nuo LEO išardymo. Jis buvo kritikuojamas dėl dydžio, rinkos monopolizacijos, prisimintas ir trečiasis ES energetikos politikos paketas, liepiantis atskirti gamybos ir tinklų įmones. Kritika buvo iš dalies pagrįsta. Būtent todėl yra keista, kad dabartinės valdžios nauji veiksmai yra gana panašūs į sukritikuotos ankstesnės valdžios sprendimus: įmonės konsoliduojamos aplink VAE ir „Lietuvos energiją“, VST ir RST yra jungiami, o tam pačiam savininkui (t.y. valdžiai) priklauso tiek energijos gamybos, tiek tinklų įmonės.
Palyginus su dujų sektoriumi, deklaruojami tikslai yra bemaž identiški: naujos infrastruktūros kūrimas. Dujų atveju – jau minėtas terminalas ir (galbūt) jungtis su Lenkija. Elektros sektoriuje – nauja AE, jungtys su Švedija ir (galbūt) Lenkija. Tikslai panašūs – priemonės(sprendimai) skirtingos. Valdžiai priklausantis elektros sektorius yra jungiamas, stambinamas, ne valdžiai priklausantis dujų sektorius – ardomas. O svarbiausia, nėra argumentuotai paaiškinama, kodėl iš esmės panašiuose sektoriuose pasirenkami skirtingi sprendimai.
Užmirštasis šilumos sektorius
Centralizuotas šilumos tiekimo (CŠT) sektorius, visų šių įvykių kontekste atrodo užmirštas – gal dėl to, kad verslas yra lokalus, gal dėl to, kad dauguma įmonių priklauso savivaldybėms. Apie CŠT sektorių prisimenama tik šildymo sezono metu, o tiksliau – gavus sąskaitas. Dėl tokio epizodiško priėjimo dominuoja ne diskusijos apie investicijų ar privačių investuotojų pritraukimą, o nesibaigiantys ginčai, dėl šilumos kainos ir suvartotos energijos apskaitos.
Dabartinė vietos ir centrinės valdžios finansinė situacija (ypač turint galvoje pastarosios investicinius užmojus elektros ir dujų sektoriuose) sufleruoja, kad be privataus kapitalo artimiausiu metu nebus ir esminių investicijų. Tačiau centrinės valdžios tonas prieš privatų kapitalą, ir neatsakinga vietos politikų greitų dividendų paieška sukuria situaciją, kurioje privataus kapitalo atėjimas politiškai tampa sunkiai įsivaizduojamas, o ir patys privatūs investuotojai svarsto, ar verta veltis į tiek politizuotą sektorių.
Daugiabučių modernizavimas tapo „ekonomikos stimuliavimo“ šalininkų idėjos įkaitu. Iš tikro modernizavimas yra tik per ilgą laiką atsiperkanti investicija (mažiausiai 20 metų). Butų kainų kritimas, lūkesčių pasikeitimas, o svarbiausia, gyventojų pajamų sumažėjimas ir netikrumas dėl ateities nulemia tai, kad racionalūs žmonės mano šiuo metu turintys svarbesnių prioritetų nei būsto modernizavimas. Valdžia modernizacijos idėją „pateikinėjo“ kaip ekonomikos skatinimo plano esminė dalį (nors tokia ji nėra ir negalėjo būti). Tad modernizacijai nevykstant, atgaivinamos idėjos apie „priverstinę“ modernizaciją. Paprastais žodžiais – valdžia nori nuspręsti už būsto savininkus, kur jiems dėti pinigus.
Valdžia – tarp Chavezo ir eurobiurokrato?
Gali susidaryti įspūdis, kad pagrindinis ideologiškai dešinės valdžios rūpestis ir problemų šaltinis yra ES direktyvų įgyvendinimas. Pažiūrėjus atidžiau, pro dešinumą matosi tas pats noras energetikos sektorių valdyti tiesiogiai. Privatizavimas energetikoje buvo sustabdytas, o kai kuriais atvejais ir apsuktas. Dabartiniai, dar ne iki galo paskelbti planai lyg ir sufleruoja tam tikro masto privataus (greičiausia užsienio) kapitalo įsileidimą į energetikos sektorių. Atrodo, kad bus leista investuoti, bet ne valdyti. Ar norinčiųjų investuoti tokiomis sąlygomis atsiras – parodys laikas. Tačiau nereikėtų abejoti – valdžios veiksmai investuotojų atžvilgiu, pvz., VST, „Lietuvos dujų“ ar net ir „Ukmergės šilumos“ atvejais, stipriai padidina riziką investuotojui. Niekas nenori investuoti privačių lėšų, jei žino, kad pasikeitusi valdžia gali anuliuoti sandorį.
Grįžtant prie ES politikos – taip, ji yra svarbi, o kartais ir lemiama. Tačiau šalia to Lietuvoje gaji tradicija netikusius vietinius sprendimus grįsti neva ES reikalavimais, pvz., siūlomas „Lietuvos dujų“ išskaidymas (iš tikro direktyvą galima įgyvendinti ir neišskaidant įmonės) ar akcizas benzinui (iš tikro Lietuvoje taikomas akcizo mokestis yra aukštesnis, nei galėtų būti). O galiausia, jei ES sprendimai iš tikro yra netinkami, ką padarė Lietuvos interesus ES atstovaujantys politikai, kad tokie sprendimai nebūtų priimti? Eurobiurokratų, t.y. sugebančių vykdyti nurodymus, atrodo, turime. „Euro-politikų“ t.y. kuriančių politiką, atrodo, dar ne (bet čia jau kita tema).
Nesinori būti dešiniųjų politikų kritiku. Bet žiūrint kritiškai, dešiniosios politikos daigelius (kad ir siūlomą kapitalo pritraukimą į valstybines įmones) užgožia piktžolės. Dujų sektoriuje vienintelei stambiai, ne Lietuvos valdžiai priklausančiai įmonei šviečiasi neaiški ateitis. Iš elektros sektoriaus privatus kapitalas „išravėtas“ taip, kad dar ilgai neataugs. Šilumos sektoriuje privataus kapitalo dar yra, tačiau net nekalbama, kad jo reikėtų daugiau. Prievartinė daugiabučių modernizacija kėsinamasi net į privačią gyventojų nuosavybę. Tikėtis, kad šiais veiksmais dabartinė valdžia ištaisė anksčiau padarytas klaidas ir dabar jau imsis tikrai dešinės politikos, jau būtų nepagrįstas noras tikėti. Paaiškinimas, ko gero, yra paprastesnis. Tiek dešinieji, tiek kairieji energetikos politiką suvokia ne kaip taisyklių ar gairių nustatymą, bet kaip tiesioginį energetikos sektoriaus valdymą. Tokias kairiųjų mintis dar galima suprasti, tačiau tikrai ne dešiniųjų.
