Diskusijose apie „energetinę nepriklausomybę“ ekonominius argumentus nustelbia politiniai, o raginimai skaičiuoti išlaidas prilyginami pa(r)sidavėliškumui. Tačiau investicijos be išskaičiavimo sukuria tik saugumo iliuziją, o ne tikrą saugumą. O už valdžios įgyvendintus infrastruktūros projektus tenka mokėti mokesčių mokėtojams ir energijos vartotojams.
„Energetinė nepriklausomybė“ yra viena iš populiariausių temų, ypač aktuali prieš keletą metų naftos kainoms pasiekus aukštumas. Vienintelio ir bendro šio termino apibrėžimo nėra, o kiekvienas „energetinę nepriklausomybę“ interpretuoja per savo prizmę. Tai nėra negerai – pasaulyje yra daug dalykų, kurie neturi tikslaus ar vieno apibrėžimo.
Bet „energetinės nepriklausomybės“ atveju, žodis „nepriklausomybė“ dominuoja ir atneša visas su politine nepriklausomybe susijusias asociacijas. Politikai ar apžvalgininkai nesibodi energijos tiekimo iš Rytų detales sieti su Žalgirio mūšiu ar lietuvių kovomis už nepriklausomybę. Tačiau prekyba tarp šalių nėra tas pats, kas karas. Svarbių produktų importas iš kitos šalies nėra tas pats, kas totalitarinio režimo įvykdyta okupacija. Derybinės galios neturėjimas perkant energiją – ne tas pats, kas suvereniteto praradimas. Net kalbose lyginti šiuos dalykus yra netinkama, nekalbant jau apie sprendimų priėmimą.
Sunkiai įgyvendinami ir brangūs norai
Atmetus politinius tonus, „energetinė nepriklausomybė“ ir „energetinis saugumas“ yra susijusios ir dažnai kaip sinonimai vartojamos sąvokos (nors jos nėra tapačios). Noras stiprinti „energetinę nepriklausomybę“ siekia labiau išnaudoti vietinius resursus ir apsisaugoti nuo užsienio šalių poveikio. „Energetinis saugumas“ – diversifikuoti energijos šaltinius ir pardavėjus. Supaprastintai tai galima apibūdinti kaip siekiamybę, kad energijos netrūks ir kaina nebus per aukšta. Šie siekiai nėra blogi ar neracionalūs. Išskyrus tai, kad „per aukšta kaina“ (ar „pagrįsta“ ar „protinga“ kaina) yra nieko nesakanti sąvoka.
Geri, bet nerealistiški norai ir netinkamos priemonės gali sukelti problemų. Valdžia paprastai negali užtikrinti mažos kainos. Realiai sumažinti kainą valdžia gali tik tuomet, kai energija yra dirbtinai pabranginta mokesčiais (pvz., akcizais) ar kitais ūkinę veiklą ribojančiais sprendimais (pvz., draudimas statyti elektrines, išgauti naftą ir kt.). Bet paprastai valdžia tokių priemonių nelinkusi imtis dėl gaunamų mokestinių pajamų, interesų grupių spaudimo ir pan. Kainas mažinti reguliavimu (pvz., kainą nustatyti mažesnę už sąnaudas) yra netvaru – energetikos įmonės bankrutuos arba nuostolius dengs mokesčių mokėtojai.
Energiją atpiginti valdžia siūlo investuojant į naujus energetinius objektus ar technologijas. Taip yra iš dalies dėl to, kad prieinami energijos tiekimo ar atpiginimo būdai paprastai būna išnaudoti. O iš dalies dar ir todėl, kad leisti mokesčių mokėtojų pinigus (o ypač skolintus) yra labai viliojanti perspektyva. Statomą objektą rinkimuose galima pristatyti kaip politiko nuopelną. O pastatymo ir išlaikymo išlaidos paliekamos jau kitai valdžiai ir, deja, tiems patiems mokesčių mokėtojams. Žinoma, valdžios projektai savaime neprivalo būti nuostolingi. Tačiau, kad sėkmingai konkuruotų, nauji projektai turi būti išties komerciškai atsiperkantys. O komerciškai atsiperkantys projektai dažnai jau būna įgyvendinti ir be valdžios.
Ar verta saugotis pasaulinių kainų?
Kuomet išaiškėja, kad valdžios investicijos negali užtikrinti pigesnės energijos, naudojamasi argumentu, kad investicijos reikalingos saugesniam ar patikimesniam tiekimui užtikrinti. Tačiau „apsidraudimas“ nuo galimų energijos tiekimo sutrikimų ar kainos šuolių kainuoja ir pats savaime didina energijos kainą, net jei sutrikimų ir neįvyksta.
Energijos šaltinių diversifikavimas, pvz., atominė elektrinė ar atsinaujinantys energijos šaltiniai gali apsaugoti nuo pasaulinių naftos (ar dujų) kainų augimo. Bet kol kas jie yra brangesni, tad ir jų plėtojimas reiškia didesnes energijos kainas. Galiausiai, jei energijos produktais (pvz., elektra) yra prekiaujama rinkoje, tai pasaulinis energijos kainų augimas persimes ir į mūsų rinką – eksportuoti bus pelningiau, nei pardavinėti viduje. Energijos pardavėjų diversifikavimas (t.y. ko siekiama elektros ar dujų jungtimis) taip pat negali apsaugoti nuo pasaulinių energijos kainų šuolių, nes kainą didina visi pardavėjai.
Turėti daug energijos tiekėjų, nepriklausyti nuo vienintelio pardavėjo – visa tai teisingi teoriniai teiginiai. Tačiau net norint išplėsti potencialių (t.y. teorinių) tiekėjų skaičių, jau reikia atlikti realias investicijas. Pastatytos elektros energijos ar gamtinių dujų jungtys su Vakarais dar negarantuoja, kad jomis (pigi) energija tekės į Lietuvą. Kitaip tariant, didelės investicijos atliekamos tam, kad galbūt gauti (pigesnės) energijos. Norėti turėti derybinės galios – gerai. Bet greitai sukurti derybinę galią beveik nuo nulio kainuoja labai daug (jei iš vis įmanoma). Politiškai – patrauklu, ekonomiškai – brangu.
Ar verta saugotis Rusijos?
Lietuvoje energetinės nepriklausomybės ir saugumo akcentas skirtas būtent energijos tiekimo iš Rusijos klausimui. Iš esmės lietuvišką energetinio saugumo sampratą būtų galima performuluoti į „Kaip apsisaugoti nuo rusiškos energijos“. Ironiška, bet, deja, ne unikalu. Palyginimui, vienas JAV energetinio saugumo elementų –apsisaugoti nuo naftos iš Artimųjų Rytų, nors iš ten JAV importuoja tik apie 15 proc. suvartojamos naftos.
Prieš elektros energijos importą iš Rusijos paprastai argumentuojama tuo, kad Rusija gali staigiai (ir nepagrįstai) pakelti kainas, o tai sukels daug žalos Lietuvos pramonei. Grėsmė identifikuota teisingai. Tačiau gaminti elektros energiją Lietuvoje iš importuotų rusiškų dujų yra brangiau. Gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių dažnai irgi brangu. Taip stengiantis apsisaugoti nuo galimo energijos pabrangimo, pabrangimas, ir tuo susijusi žala tampa garantuotas. Jei pigi, bet galinti pabrangti, elektros energija iš Rusijos yra grėsmė, lieka vienintelis „apsisaugojimo“ būdas – išpildyti grėsmę, t.y. vartoti brangesnę energiją (vietinę ar importuotą ne iš Rusijos).
Gamtinės dujos iš Rusijos buvo laikomos grėsme nepriklausomai nuo jų kainos. Kuomet dujos kainavo santykinai pigiai, grėsme laikytas pramonės „pripratimas“ prie pigių energijos šaltinių. Dujoms pabrangus jos ir vėl laikomos grėsme, nes gali brangti dar. Skirtingai nuo elektros energijos, kurią galima gaminti iš įvairių šaltinių, tam tikros pramonės šakos labai priklauso nuo gamtinių dujų. Neišsprendžiama Lietuvos (ir Europos) problema – reikia dujų, o Rusija, kol kas praktiškai vienintelė jas gali pristatyti (pigiai). „Normaliomis“ sąlygomis tai būtų puiki partnerystė.
Ar sąlygos yra „normalios“? Situacijos su „Družba“ (dėl remonto nutrauktas naftos tiekimas „Mažeikių naftai“) ar aukštos įtampos elektros linijos remontas Baltarusijoje pateikiami kaip įrodymai, kad Rytai daro spaudimą. Greičiausiai spaudimas yra. Bet nesvarbu, kodėl neteka energija. Svarbu, ar nuo energijos trūkumo apsisaugoti pasirinktos priemonės bus veiksmingos ir ne per brangios.
Žinoma toks spaudimas nėra gera praktika, bet juo užsiima net ir draugiškos šalys. Neteisinant kaimynių, Lietuvoje irgi vyksta remontų. Geležinkelio kelias į Latviją, kurio reikia „Mažeikių naftai“, yra ilgai remontuojamas, nors MN priklauso Lenkijai (ES narei ir Lietuvos strateginei partnerei), o remontus vykdantys „Lietuvos geležinkeliai“ – Lietuvos valstybei. Lietuvoje vykdomas dujų sektoriaus nacionalizavimas ir „Gazpromo“ išmetimas iš „Lietuvos dujų“ yra politiškai motyvuotas veiksmas. Įsivėlus į „spaudimo žaidimus“, vis sunkiau įrodyti, kad tik kita pusė žaidžia „nenormaliai“, ne pagal taisykles, o energetiką naudoja kaip politinio spaudimo priemonę.
Ką vertėtų daryti?
Racionali diskusija kyla ne dėl to, ar verta investuoti į energetinį saugumą (ar apsisaugojimą nuo Rusijos). Esmė – ar atliktos investicijos bus veiksmingos? Ar nebus mokesčių mokėtojų ir energijos vartotojų pinigai išmesti brangiems, bet neveiksmingiems projektams? Nėra tikslinga investuoti į draudimą, kuris tik kainuoja, bet neveikia.
Ar tai būtų atominė elektrinė, ar dujų terminalas, ar jungtys – sprendimus reikia priimti ir pagrįsti remiantis išsamia analize: kam iš tikro leidžiami pinigai, kokios yra alternatyvos, kiek tai kainuos, kas už tai mokės ir kt. Tik tuomet galima atlikti galutinį skaičiavimą: ar rytojaus grėsmės pinigine išraiška yra didesnės už pinigų sumą (priskaičiuojant palūkanas), išleistą investicijoms šiandien. Žinoma, politizuojant galima užgožti bet kokius ekonominius argumentus ir nugalėti diskusijoje, tačiau tai tebus „popierinis“ pasiekimas, o ne realus energetinio saugumo padidinimas.
Netiesa, kad nuosekli liberali mintis tegali pasiūlyti valdžiai „nedaryti nieko“. Energetikos sektoriuje tikrai yra problemų, ypač santykiuose tarp valstybių. Bendradarbiavimo stoka, problemos dėl tarpvalstybinių projektų ir kitos iš politikos kylančios kliūtys – štai kur valdžia gali ir turi imtis veiklos. Jei visa tai būtų sutvarkyta, infrastruktūrinius projektus galėtų įgyvendinti ir privatus kapitalas. Deja, dauguma valdžių (tame tarpe ir Lietuvos), energetikoje save mato tik statybininkų ar energetikų vaidmenyje.
