Lietuvos laisvosios rinkos institutas teikia pastabas dėl Šilumos ūkio įstatymo projekto. „Garantinis tiekimas“, suformuluotas šiame įstatymo projekte, neužtikrina šilumos tiekimo gyventojams, o tėra priemonė, leidžianti savivaldybėms vienašališkai atsisakyti šilumos tiekimo įmonių paslaugų ir nutraukti sutartį su šilumos tiekimo įmone, net neįrodžius sutarties pažeidimo.
Dėl pagrindų pradėti garantinį šilumos tiekimą
Įstatymo projektas sprendžia ne „garantinio tiekėjo“ (ar „paskutinės vilties tiekėjo“) nebuvimo problemą, o bando reaguoti į nesenas aktualijas ir užtikrinti, kad susiklosčius panašiai situacijai, gyventojams nebūtų nutrauktas šilumos ir karšto vandens tiekimas.
Priešingai nei būtų galima numanyti iš „garantinio tiekimo“ sąvokos, šis įstatymo pakeitimas nesprendžia tiekimo problemų kylančių dėl avarijos ar kitų force majeure priežasčių. Vienintelės realios priežastys, dėl ko gali būti pradedamas „garantinis šilumos tiekimas“, yra licencijos panaikinimas ar sustabdymas, kylantis dėl teisminių ginčų. Taigi, „garantinio tiekėjo“ atsiradimas neužtikrina šilumos tiekimo esant objektyvioms ar nuo esamo šilumos tiekėjo nepriklausančioms priežastims. Vietoje to, „garantinis tiekimas“ tik sudaro prielaidas savivaldybei vienašališkai atsisakyti šilumos tiekimo įmonės paslaugų, nesibaiminant trumpalaikių tokio žingsnio pasekmių vartotojams. Turint galvoje ypatingą šilumos ūkio veiklos politizavimo lygmenį, tikėtina, kad įstatymo projektas paskatintų ir daugiau panašių įvykių.
Dar daugiau, siūloma įstatymo 301 straipsnio 2 dalis sukuria prielaidas panaikinti galiojančią licenciją net dėl vykstančių teisminių ginčų. Tai reiškia, kad šilumos tiekimo įmonės ūkinę veiklą galima nutraukti net nesibaigus teisminiam procesui ir neįrodžius teisminio ginčo pagrįstumo. Tai pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir sukuria galimybes neleisti šilumos tiekimo įmonei vykdyti savo ūkinės veiklos, net nesant nustatyto pažeidimo. Tokia priemonė neatitinka proporcingumo principo.
Visiškai tikėtina, kad garantinis tiekimas realiai bus taikomos tik tokiose situacijose, kuomet tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų ar savivaldybių kils nesutarimai, kurių svarstymai teisme gali paveikti šilumos tiekėjo licenciją (pvz., licencija bus sustabdoma). Todėl būtina užtikrinti, kad garantinis tiekimas būtų pradedamas tik tuomet, kuomet šilumos tiekimo licencija yra panaikinama, o sprendimas nebegali būti apskųstas įstatymuose numatyta tvarka. Iki tol šilumos tiekimą įprastinėmis (t.y. ne garantinio tiekimo sąlygomis) vykdytų esamas šilumos tiekėjas.
Dėl įpareigojimo vykdyti garantinį tiekimą
Įstatymo projekte pateikta Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 301 straipsnio 5 dalis suteikia teisę Komisijai paskirti Garantiniu tiekėju šilumos tiekimo įmonę, nors ši ir nėra laimėjusi konkurso ar net pareiškusi noro vykdyti garantinį tiekimą. Toks įpareigojimas yra uždeda prievolę nesusijusiai šilumos įmonei. Tokia nuostata yra nepagrįsta, prieštaraujanti teisės principams. Kitaip tariant, dėl vienų ūkio subjektų nesutarimų kilusių pasekmių likvidavimas yra užkraunamas kitam, niekuo nesusijusiam ūkio subjektui.
Kadangi nuosavybės teises reikia suprasti kaip naudojimo, disponavimo ir valdymo teisių visumą, įpareigojimą, vykdyti garantinį tiekimą prieš šilumos tiekimo įmonės valią, galima traktuoti kaip nuosavybės teisių pažeidimą ir nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Kadangi laisvės sudaryti sutartį principas apima ir teisę nesudaryti sutarties, ši nuostata pažeidžia ir laisvės sudaryti sutartį principą.
