Pozicija. Dėl Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų pataisų

LLRI pateikė rekomendacijas dėl šių projekto nuostatų: dėl įpareigotosios naftos įmonės apibrėžimo, dėl reikalavimo gauti Energetikos ministerijos leidimą sudaryti sutartį ir dėl naftos produktų laikymo vietos.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) teikia pastabas ir pasiūlymus dėl Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Projektas).
Dėl įpareigotosios naftos įmonės apibrėžimo
Projekte siūloma, kad įpareigotąja įmone būtų laikoma gaminanti, importuojanti ar atgabenanti įmonė, kuri gamina, importuoja ar atgabena daugiau nei 100 tonų naftos produktų per metus. Pagal anksčiau galiojusią tvarką, atsargų nereikėdavo kaupti, jei įmonė importuodavo iki 2500 tonų II kategorijos arba iki 1000 tonų I ar III kategorijos naftos produktų. Todėl ribos sumažinimas nuo 2500 (ar 1000) iki 100 tonų yra smarkus reguliavimo sugriežtinimas.
Sugriežtinus sąlygas prievolė kaupti privalomąsias atsargas tektų ir santykinai mažoms įmonėms. Su įstatymo projektu susiję dokumentai nepagrindžia, kodėl būtinas toks smarkus sąlygų suvaržymas ir kokių tikslų jis padėtų pasiekti. Be to, įpareigojus daugiau įmonių kaupti privalomąsias atsargas padidėtų šių įmonių sąnaudos, jų parduodamų produktų (tame tarpe ir degalų) kainos.
Siūlome atisakyti siūlomos 100 tonų ribos, nuo kurios atsiranda prievolė kaupti privalomąsias naftos atsargas, ir palikti dabar galiojančias kiekių ribas.
Dėl reikalavimo gauti Energetikos ministerijos leidimą  sudaryti sutartį
Pagal Projekto 9 straipsnio 4 dalies 4 punktą, įpareigotosios įmonės „gali sudaryti  naftos atsargų kaupimo ir tvarkymo sutartis su kitų valstybių narių subjektais, kurie turi perteklinį naftos atsargų kiekį arba perteklinių atsargų saugojimo pajėgumų ir esant išankstiniam valstybės narės, kurios teritorijoje šios atsargos bus laikomos, sutikimui dėl tokių sutarčių sudarymo“. Tačiau pagal 9 straipsnio 5 dalį, norint sudaryti tokią sutartį, reikia gauti Energetikos ministerijos leidimą (be leidimo minėtų sutarčių sudarinėti negalima).
Šis leidimas nepagrįstai apriboja įpareigotųjų įmonių teisę sudaryti sutartis su jiems labiausiai tinkančiomis atsargų kaupimo ir tvarkymo įmonėmis ES valstybėse narėse. Tokioms sutartims sudaryti Energetikos ministerijos leidimas neturėtų būti privalomas. Iš  9 straipsnio 4 dalies matyti, kad minėtos įmonės veikia ES valstybėse narėse, turi valstybės narės leidimą užsiimti atsargų saugojimu, o ES valstybė narė duoda sutikimą sudaryti tokią sutartį. Be to, iš 10 straipsnio 2 dalies matoma, kad sandėliai, kuriuose būtų laikomos atsargos, yra įrengti pagal reikalavimus. Kitaip tariant, įstatyme yra pakankamai saugiklių, kurie garantuoja, kad atsargos bus laikomos tinkamai. Todėl įpareigojimas gauti leidimą iš Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos yra perteklinis, nepagrįstai varžantis ūkio subjektų veiklos laisvę.
Siūlome atsisakyti reikalavimo gauti Energetikos ministerijos leidimą  prieš sudarant sutartį su atsargų kaupimo ir tvarkymo įmonėmis iš kitų valstybių narių.
 
Dėl naftos produktų laikymo vietos
Projekto 10 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „Kitose valstybėse narėse laikomos naftos atsargos gali būti laikomos tik tokiuose sandėliuose (terminaluose) bei saugyklose, iš kurių bet kuriuo metu būtų galima naftos atsargas paimti ir transportuoti į Lietuvos Respubliką taip, kad, Energetikos ministerijos nurodymu, tiekimui galutiniams vartotojams jos būtų pristatytos per 20 dienų nuo šio Įstatymo 17 straipsnyje numatytos ekstremaliosios energetikos situacijos paskelbimo.“
Reikalavimas, kad esant poreikiui naftos atsargas būtų galima pristatyti vartotojams Lietuvoje, yra pagrįstas. Tačiau diskutuotina, ar pagrįsta yra konkreti sąlygą, kad atsargos „būtų pristatytos per 20 dienų“. Direktyva 2009/119/EB tokio konkretaus termino nepateikia. Taip pat nėra aišku, kaip Energetikos ministerija vertintų, ar naftos atsargas būtų galima pristatyti per 20 dienų. Be to, abejotina, ar apskritai įmanoma objektyviai įvertinti, kiek dienų užtruktų pristatyti naftos atsargas į Lietuvą.
Ši nuostata gali būti naudojama kaip priemonė neleisti (konkretiems) rinkos dalyviams naftos produktų atsargas laikyti (konkrečiose) valstybėse narėse esančiose saugyklose. Svarbu prisiminti, kad ilgą laiką Lietuvoje galiojo įstatymo redakcija, labai smarkiai ribojusi įmonėms Direktyva suteiktą galimybę atsargas laikyti valstybių narių teritorijose.
Direktyva ir Projektas turi pakankamai saugiklių, užtikrinančių, kad esant poreikiui atsargos bus pristatytos vartotojams, todėl  perteklinis suvaržymas nepadėtų pasiekti įstatymo tikslų. Toks perteklinis suvaržymas sudaro galimybes riboti įmonių teisę atsargas laikyti valstybių narių teritorijose ir taip neleisti įmonėms pasinaudoti joms priimtiniausiomis priemonėmis kaupti privalomąsias naftos atsargas. Toks apribojimas gali padidinti šių įmonių parduodamos produkcijos kainą.
Siūlome atsisakyti reikalavimo naftos atsargų sandėliavimo vietoms, kad galutiniams vartotojams nafta iš jų galėtų būti pristatyta ne mažiau kaip per 20 dienų.