Tęsdamas darbą konkurencijos srityje, LLRI išanalizavo Seime svarstomą Šilumos ūkio įstatymo projektą (Nr. IXP-1592) ir pateikė savo pastabas bei pasiūlymus. Instituto nuomone, šis įstatymo projektas suvaržytų šilumos gamybos ir tiekimo rinką, ji toliau liktų nekonkurencinga ir neefektyvi, o vartotojai negautų jų poreikius ir finansines galimybes atitinkančių paslaugų. Ekspertai siūlo, atsisakyti valstybinio šilumos kainų reguliavimo ir ketinimų zonuoti savivaldybių teritorijas pagal šildymo būdą. Taip pat būtina sudaryti teisines galimybes gyventojams savo nuožiūra pasirinkti ir keisti šildymo būdą laikantis nustatytų aplinkosaugos ir kitų norminių reikalavimų. Seimui pateiktas įstatymo projektas šias galimybes labai apriboja.
Toliau – LLRI pastabos, kurios buvo pateiktas Seimo frakcijoms ir komitetams.
1. Dėl šilumos kainų reguliavimo
Įstatymo projektas numato naują šilumos kainos skaičiavimo tvarką – vietoje dabar galiojančio vienanario tarifo siūloma įvesti daugianarį šilumos tarifą. Įstatymo projekto rengėjai teigia, kad šis pakeitimas bus naudingas vartotojams, nes, kaip rašoma aiškinamajame rašte, “dideli mokesčiai gyventojams už šildymo paslaugas mažiau priklausys nuo temperatūros svyravimų ir bus gyventojams lengviau pakeliami”.
Garantijų, kad šis pakeitimas bus naudingas vartotojams, nėra ir iš esmės negali būti. Reikėtų prisiminti, kad įvedant vienanarį šilumos tarifą taip pat buvo teigiama, kad jis bus naudingas vartotojams. Dabar gi vienanaris tarifas pasirodo netinkąs.
Kol valstybė reguliuos šilumos kainas, tol vartotojai nebus apsaugoti nuo neracionalių kainodaros pakeitimų. Todėl svarstant šilumos tiekimo paslaugų kainodaros problemas, klausimą reikėtų kelti iš esmės – ar valstybinis kainų reguliavimas yra tikslingas?
Dažnai teigiama, kad valstybinis kainų reguliavimas būtinas dėl to, jog centralizuotas šilumos tiekimas yra “natūrali monopolija”. Anaiptol. Centralizuotas šilumos tiekimas tėra vienas iš kelių pastatų šildymo būdų, todėl konkurencija šilumos gamybos ir tiekimo sektoriuje galima. Monopolijos sąlygos ir jos apraiškos atsiranda tada, kai valstybė imasi reguliuoti kainas ir taiko įvairius kitus teisinius ir administracinius suvaržymus teikti šildymo paslaugas (pvz., ribojimai vartotojui pasirinkti jam priimtiną šildymo būdą). Valstybinis kainų reguliavimas neskatina šilumos gamintojų ir tiekėjų ieškoti pigesnių gamybos ir tiekimo technologijų, o tik skatina dirbtinai “išpūsti” savo sąnaudas. Taigi, valstybinis kainų reguliavimas neleidžia pasiekti jam keliamų tikslų.
Norint sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas šilumos ūkio sektoriaus persitvarkymui ir efektyviam vartotojų poreikių tenkinimui, būtina atsisakyti valstybinio kainų reguliavimo. Kartu būtina įvykdyti ir kitas šilumos ūkio sektoriaus reformas (žr. toliau). Reikia atkreipti dėmesį, kad net ir panaikinus valstybinį kainų reguliavimą valstybės reguliavimų arsenale išliks Konkurencijos įstatymo suteikiami instrumentai saugoti vartotojus nuo dominuojančią padėtį rinkoje užimančio šilumos tiekėjo veiksmų, pažeidžiančių jų interesus.
2. Dėl vartotojų galimybės pasirinkti šildymo būdus: savivaldybių teritorijų zonavimo pagal šildymo būdus ir vartotojų atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos
Įstatymo projekte numatytas įpareigojimas savivaldybėms rengti ilgalaikius specialiuosius šilumos ūkio plėtros planus. Šiuose planuose turi būti apibrėžtos šilumos vartotojų teritorijos (zonos) su vienu ar keletu pastatų šildymo būdų. Įstatymo rengėjai tikisi, kad planavimas leis pasiekti minimalias šilumos tiekimo sąnaudas ir sumažinti poveikį aplinkai.
Teritorijų zonavimą galima kritikuoti keliais aspektais. Pirma, Įstatymo projekto nuostatos, numatančios, kad tam tikrose teritorijose savivaldybė gali leisti veikti tik vienam šilumos tiekėjui, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymo 46 straipsniui, kuris draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką ir įpareigoja saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.
Antra, poveikis aplinkai gali ir turi būti mažinamas ne nustatant konkretų šildymo būdą, bet taikant bendruosius aplinkosauginius reikalavimus (pvz., teršalų išmetimas į aplinką), į kuriuos privalėtų atsižvelgti vartotojai, pasirinkdami konkretų šildymo būdą.
Trečia, teritorijų zonavimas siekiant sumažinti šilumos tiekimo sąnaudas taip pat nėra pagrįstas. Vartotojai, pasirinkdami konkretų šildymo būdą, atsižvelgia ne tik į kainą, bet ir kitus faktorius, kurie jiems gali atrodyti svarbesni. Teisė pasirinkti neturėtų būti apribota.
Ketvirta, vienintelio šildymo būdo nustatymas užkirstų galimybę šilumos tiekėjams konkuruoti tarpusavyje, o monopolinėmis sąlygomis veikiantis šilumos tiekėjas turėtų didelių paskatų dirbtinai padidinti savo sąnaudas.
Penkta, skaičiuodami skirtingų šildymo būdų sąnaudas ir jų poveikį aplinkai, planuotojai neatsižvelgia į galimus šilumos gamybos ir tiekimo technologijų pokyčius ateityje, dėl kurių, pagal planuotojų pasirinktus kriterijus, šiandien nepriimtini šildymo būdai ateityje gali tapti priimtini.
Šešta, Įstatymo projekto nuostatos numato galimybę vartotojams atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir pakeisti į kitą šildymo būdą net ir tuo atveju, jeigu jis neatitiktų savivaldybės šilumos ūkio plėtros plano. Iš šių Įstatymo projekto nuostatų sektų, kad naujų pastatų statytojai iš pradžių privalėtų pasirinkti savivaldybės teritorijos plane nustatytą šildymo būdą (net jei jis jiems būtų nepriimtinas) ir tik vėliau galėtų kreiptis į savivaldybę su prašymu leisti jį pakeisti. Tai nenuoseklu ir nelogiška.
Kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projektas nustato atsijungimo sąlygas, kurių dalį vargu ar galima vadinti pagrįstomis. Pavyzdžiui, savivaldybė turi teisę iki trijų metų atidėti šilumos vartotojo pasirinkto pastato šildymo būdo įgyvendinimą. Be to, atsijungiantys vartotojai turėtų kompensuoti padidėjusias sąnaudas šilumos tiekėjui. Pastarasis reikalavimas ypač nelogiškas. Juk, pavyzdžiui, duonos kepėjas negali reikalauti iš savo buvusių pirkėjų padengti jam sąnaudas, kurios santykinai padidėtų dėl pirkėjų skaičiaus sumažėjimo. Tokiu būdu Įstatymo projektas formaliai nustato galimybę vartotojams savo nuožiūra pasikeisti šildymo būdą, tačiau dėl jame numatytų apribojimų vartotojai turės labai menkas galimybes tuo pasinaudoti.
Iš šių argumentų galime padaryti išvadą, kad teritorijų zonavimas pagal šildymo būdus ir labai ribotos vartotojų galimybės savo nuožiūra pasirinkti šildymo būdą (1) prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (2) stabdytų naujų aplinkos teršimą mažinančių ir pigesnių šildymo technologijų diegimą, (3) neabejotinai atsigręžtų prieš šilumos vartotojus didesnėmis šilumos kainomis ir prastesne paslaugų kokybe, (4) neskatintų vartotojų pasirinkti efektyviausią šildymo būdą.
Norint išvengti minėtų problemų ir užtikrinti konkurenciją šilumos gamybos ir tiekimo sektoriuje būtina (1) atsisakyti ketinimų zonuoti savivaldybių teritorijas pagal šildymo būdą, (2) vartotojams sudaryti teisines galimybes savo nuožiūra pasirinkti ir keisti šildymo būdą laikantis nustatytų aplinkosaugos ir kitų norminių reikalavimų.
3. Dėl valstybinės nuosavybės išlaikymo šilumos gamyboje ir perdavime
Įstatymo projektas įpareigoja savivaldybes, kad jų kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos tiekimo tinklai (kuriais realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos) ir ne mažiau kaip 30 proc. šilumos gamybos pajėgumų kiekviename tinkle.
Valstybinės nuosavybės išlaikymo poreikis grindžiamas tuo, kad šilumos tiekimo tinklai yra “natūrali monopolija”. Šis teiginys vertas kritikos dėl dviejų priežasčių. Kaip jau minėta, centralizuotas šilumos tiekimas tėra vienas iš kelių pastatų šildymo būdų, todėl laikyti, kad šilumos tiekimo tinklai yra “natūrali monopolija”, yra nepagrįsta.
Net jei tam tikrose savivaldybės teritorijose dėl masto ekonomijos ar griežtų aplinkosauginių reikalavimų galėtų veikti tik vienas šilumos tiekėjas, tai dar nepagrindžia būtinumo išlaikyti šilumos tiekimo tinklus valstybės nuosavybėje. Ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidė, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valdiška. Valdžia tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų gerai tvarkytis, nuolat painioja ekonomiką su politika, per savo turtą spręsdama vienadienes politines problemas. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitų turtu, pelnas reiškia visų pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis jo paties turto sumažėjimą. Taigi, motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi neabejotinai daugiau nei valdiško turto tvarkytojas.
Tokiu būdu valstybinės nuosavybės šilumos gamyboje ir perdavime išlaikymas užprogramuos neefektyvų turto naudojimą ir stabdys naujų technologijų centralizuotame šilumos tiekime diegimą. Dėl šios priežasties siūlome nepritarti nuostatai išlaikyti valstybės nuosavybę šilumos gamybos ir tiekimo tinkluose.
4. Siūlymai
Išnagrinėjus Šilumos ūkio įstatymo projektą galime padaryti išvadą, kad jame numatytos priemonės neleis pasiekti įstatymui keliamų tikslų – šilumos gamybos ir tiekimo rinka ir toliau liks nekonkurencinga, neefektyvi, o vartotojai negaus jų poreikius ir finansines galimybes atitinkančių paslaugų. Todėl siūlome:
1. Iš esmės nepritarti šiam įstatymui dėl jo nereikalingumo ir įpareigoti Vyriausybę įgyvendinti LLRI anksčiau (antrame punkte) išvardintas priemones;
2. Įstatymo tikslams pasiekti būtina (1) išskaidyti šilumos ūkio įmones į atskiras šilumos gaminimo ir tiekimo įmones ir jas privatizuoti, (2) panaikinti valstybinį kainų reguliavimą, (3) sudaryti šilumos vartotojams teisines galimybes savo nuožiūra pasirinkti ir pakeisti šildymo būdą, laikantis aplinkosauginių reikalavimų, (4) rinkos dalyvių santykius reguliuoti pagal civilinės teisės, konkurencijos, vartotojų apsaugos ir aplinkos apsaugos normas.
