Baigiantis 2009 metams Lietuvoje bus uždarytas ilgą laiką veikęs pagrindinis elektros energijos gamintojas Ignalinos AE. Keisis elektros energijos gamybos, tiekimo struktūra, šaltiniai ir konkurencijos sąlygos rinkoje. Ekonominiu požiūriu, Ignalinos AE uždarymas yra neigiamas reiškinys, tačiau jis yra neišvengiamas. Todėl svarbu yra imtis priemonių minimizuoti žalą, sukuriant dinamiškesnę, efektyvesnę elektros energijos rinką. Tuo pat metu nereikia užmiršti, kad elektros energijos sektoriuje Ignalinos AE uždarymas nėra vienintelė problema. Efektyvus rinkos veikimas neatsiejamas nuo tikrų rinkos santykių buvimo, privataus kapitalo dalyvavimo, dereguliavimo ir liberalizavimo. Šie žingsniai yra būtini siekiant sumažinti Ignalinos AE uždarymo žalą, o svarbiausia – tolesniam rinkos veikimui. Žemiau pateikiami LLRI siūlymai, kokių veiksmų, krypčių reikėtų imtis, kokiais principais vadovautis, norint pasiekti teigiamų pokyčių elektros energetikos sektoriuje.
Laisva, nevaržoma konkurencija tarp gamintojų ir tiekėjų padeda siekti ekonominio efektyvumo, geriausių energijos tiekimo sąlygų.
Remiamos elektros energijos gamybos atsisakymas. Remiamos elektros energijos gamybos segmento palaipsniui reikia atsisakyti, nes net ir laikinos priemonės turi neigiamos įtakos susikurti laisvai elektros energijos rinkai.
Neribojama prekyba elektros energija tarp Lietuvos, ES, ir ne ES tiekėjų. Nėra tikslinga riboti ar varžyti elektros energijos importą, nebent apribojimai yra susiję su techniniais elektros sistemos aspektais.
Laisva kainodara – efektyvumo pagrindas.
Visiškas rinkos liberalizavimas yra ilgalaikis tikslas. Kainų liberalizavimas leistų užtikrinti tvarią plėtrą, ekonominį efektyvumą, tinkamą infrastruktūros plėtrą. Nepaisant to, kainų reguliavimo mechanizmas taip pat gali siekti maksimaliai atitinkančių rinką sąlygas.
Galimybės laisvai, lanksčiai kainodarai. Kol išlaikomas kainų reguliavimo mechanizmas, būtina išlaikyti ir plėsti kainos diferenciacijos galimybes, kurios skatintų vartotojus efektyviai naudoti energiją, o tiekėjus – efektyviai vystyti infrastruktūrą.
Spartus reguliuojamų tarifų atsisakymas. ES energetikos politika pasisako už didesnį rinkos santykių diegimą energetikos sektoriuje. Rinkos santykiai, kainos diferencijavimas ir kiti kainodaros mechanizmai leidžia pasiekti didesnį ekonominį efektyvumą, kuris naudingas ilgalaikėje perspektyvoje. Reguliuojamų tarifų atsisakymas turi eiti kartu su dirbtinių konkurencijos apribojimų naikinimu. Dabartiniai dokumentai (Elektros rinkos vystymo planas) numato palaipsnį reguliuojamųjų tarifų mažinimą, tačiau šis procesas turėtų būti spartesnis.
Objektyvios, pagrįstos, lanksčios prisijungimo prie infrastruktūros sąlygos. Prisijungimo sąlygos turi, viena vertus, leisti susitarti vartotojui ir energijos pardavėjui ir, kita vertus, numatyti pakankamus saugiklius riboti dėl valdžios vykdomo konkurencijos ribojimo įgautą rinkos galią.
Valstybės kapitalo pasitraukimas – naudingas ir reikalingas.
Lietuvoje valdžia elektros energetikos sektoriuje yra ir politikos formuotojas, ir reguliatorius, ir akcininkas. Elektros energetikos sektoriuje valstybė veikia daug ir aktyviai, o pats energetikos sektorius yra palyginti mažai liberalizuotas ir privatizuotas.
Traukimasis iš tiesioginio dalyvavimo elektros energetikos versle. Valdžiai būtina nuosekliai trauktis iš tiesioginio dalyvavimo energetikos įmonių kapitale ir koncentruotis į energetikos politikos, principinių nuostatų formavimą, o ne įmonių valdymą. Energetikos verslu turi užsiimti privatus sektorius, reguliavimu – nepriklausomas reguliuotojas, o strategijos ir politikos formavimu – valdžia. Sukūrus aiškų ir nuoseklų valdžios pasitraukimo iš tiesioginio dalyvavimo energetikos versle planą, būtų galima imtis privatizavimo ir kitų funkcijų, atsakomybių perdavimo privačiam sektoriui.
Privatizavimas / pardavimas. Pasaulinė ir Lietuvos praktika rodo, kad privatus kapitalas veikia efektyviau, pasiekia geresnių rezultatų. Privatizavus energetikos įmones, jos galėtų greičiau pasiekti ekonominio ir finansinio efektyvumo, o valstybė – gauti lėšų už parduotą turtą. Bendras valdžios ir privataus sektoriaus dalyvavimas versle yra įmanomas, tačiau tik kaip žingsnis visiško privatizavimo link, o ne kaip papildomos kontrolės priemonė.
Gamybos pajėgumų pardavimas / privatizavimas. Elektros energijos gamybos pajėgumų privatizavimas yra reikalingas ir galimas, nes gamintojai veikia labiausiai liberalizuotame ir konkurencingame segmente, o privatūs elektros energijos gamintojai rinkoje taip pat veikia. Lietuvoje dar yra elektros energijos gamybos įmonių, kurios pilnai ar iš dalies yra valdomos valstybinio kapitalo.
Skirstomųjų tinklų privatizavimas. Privatus kapitalas gali valdyti skirstomuosius tinklus. Patirtis Lietuvoje ir kitose šalyse parodė, kad privatus kapitalas nenusileidžia valstybiniam (ekonominiais, finansiniais ar patikimumo indikatoriais), o kai kuriais bruožais valstybinį kapitalą ir lenkia. Lietuvoje esminės problemos kilo ne dėl privataus kapitalo valdomų skirstomųjų tinklų, o dėl privatizavimo proceso.
Perdavimo tinklo privatizavimas yra komplikuočiau įgyvendinama iniciatyva infrastruktūros privatizavimo srityje, tad jį reikėtų atlikinėti paskutiniame privatizavimo etape. Nepaisant to, tokia galimybė yra įmanoma, pasinaudojant valdymo ir nuosavybės atskyrimu, ir privatizuojant infrastruktūrą. Tokiu būdu perdavimo sistemą valdytų nepriklausomas operatorius, o infrastruktūros savininkas gautų kapitalo grąžą. Be abejo, tai nebūtų tikras privatizavimas, kuomet parduodama nuosavybė ir jos valdymo teisė. Tačiau jei privatizuojama prieš tai atlikus atskyrimą, tuomet šis veiksmas atsispindi parduodamos nuosavybės vertėje, nepažeidžiami savininko interesai. Toks kelias yra neabejotinai geresnis, nei atskyrimas po privatizavimo.
Naujų pajėgumų plėtra: ekonomiškai pasiteisinanti, nepagrįstai nedidinanti galutinės kainos vartotojams.
Naujų gamybos pajėgumų plėtrą turi vykdyti privatus kapitalas. Naujų gamybos pajėgumų plėtra turi būti vykdoma vertinant projektų atsipirkimą, įtraukiant visus projekto kaštus ir naudą.
Naujos atominės elektrinės projektas turi siekti ekonominio atsiperkamumo, pagrįstumo.
Nauja atominė elektrinė (kiek tai priklausys nuo Lietuvos) turi būti valdoma kaip verslo objektas, siekti naudos akcininkams, o įgyvendinimo projekte dalyvauti privatus kapitalas.
Remiama energijos gamyba tegali būti tik laikina energetikos politikos priemonė.
Remiama energijos gamyba neturi nepagrįstai didinti energijos kainų vartotojams. Konkrečių elektros energijos gamintojų, elektros energijos gamybos būdų rėmimas gali būti numatytas ES ar vietinės valdžios sprendimais. Tačiau dažnai nacionalinė valdžia nustato konkrečius rėmimo mechanizmus, rėmimo apimtis ir kas (vartotojai ar gamintojai) moka už rėmimą.
Ilgainiui tikslinga atsisakyti remiamos elektros energijos gamybos. Jeigu manoma, kad elektros energijos gamybos rėmimas padeda pasiekti tam tikrus valdžios išsikeltus tikslus, būtina nuolat vertinti tokių tikslų pasiekimo efektyvumą ir kainą, o rėmimą traktuoti tik kaip laikiną ekonominės politikos priemonę.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai gali būti vienu iš ekonomiškai pagrįstų energijos gamybos būdų. Tačiau gamybos pajėgumų plėtra turi būti vykdoma remiantis ekonominiu pagrįstumu, o ne konkretaus energijos šaltinio propagavimu.
ES energetikos strategija numato atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo didinimą šalių-narių energijos balanse, bet ši plėtra Lietuvoje neturėtų viršyti ES reikalavimų;
Tikslinga plėtoti kiek įmanoma labiau ekonomiškai pagrįstus atsinaujinančius energijos šaltinius;
Sprendimai dėl leidimo vystyti naujus elektros energijos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos šaltinių turi būti skaidrūs ir aiškūs, turintys iš anksto nustatytus, visiems prieinamus, žinomus kriterijus.
Energetinis saugumas – per investicijas, plėtrą, palankias sąlygas verslui.
Energetinis saugumas suvokiamas kaip tiekimo patikimumas ir energijos prieinamumas. Ekonominė politika negali užtikrinti energetinio saugumo. Tačiau gali siekti ekonominio efektyvumo (taip pat ir kainos mažėjimo), konkurencijos, patrauklių sąlygų vystyti energetikos projektus ir tokiu būdu pasiekti geriausią įmanomą energijos tiekimą už tinkamą kainą. Energetinis saugumas yra neatskiriamas nuo tinkamos ekonominės politikos, o sąlygos, palankios energetikos patekimui į rinką konkurencingomis, ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis, yra pagrindinis būdas užsitikrinti energijos tiekimą po didžiausio energijos gamintojo (Ignalinos AE) uždarymo.
Investicijų pritraukimas tiek iš šalies vidaus, o ypač iš užsienio turi būti matomas kaip galimybė vystyti naujus energetikos projektus, atnaujinti esamą infrastruktūrą.
Investicijų laisvė. Investicijų ribojimas neatneša naudos, reikalauja didelių finansinių kaštų.
Potencialių investuotojų skaičiaus ribojimas sukelia galimybes riboti konkurenciją įsigyjant ar investuojant į įmonę. Todėl pasirenkamas neoptimalus investuotojas, o valstybė gauna mažiau lėšų nei galėtų.
Remiantis Lietuvos patirtimi, būtent investicijos į svarbius objektus, kurios buvo vykdomos neleidžiant dalyvauti visiems norintiems, vykdant investuotojų atranką, turėjo daugiausiai neigiamų pasekmių tolesnei projektų eigai. Todėl tokių investicinių projektų įgyvendinimo galimybės sumažėja, o kartu neatliekamos energetikos sektoriui svarbios investicijos.
Teisinės, investicinės aplinkos stabilumas. Aktyvus valstybės dalyvavimas energetikos sektoriuje, kainų reguliavimo mechanizmas sudaro galimybes politiniams procesams paveikti įmonių veiklą, finansinius rezultatus. Tai didina reguliacinę riziką, mažina investicijų patrauklumą. Teisinės aplinkos, investicijų sąlygų, kainų reguliavimo mechanizmo stabilumas, kartu su prognozuojamu ir nuosekliai vykdomu sektoriaus liberalizavimu turės teigiamų pasekmių energetikos sektoriaus veiklai, investicijų pritraukimui.
Ekonominės politikos žingsniai, kurių įgyvendinimas artimiausiu laiku turėtų teigiamų pasekmių elektros energetikos rinkai.
Neribojama prekyba elektros energija tarp Lietuvos, ES ir ne ES tiekėjų.
Valstybės traukimasis iš tiesioginio dalyvavimo elektros energetikos versle.
Gamybos pajėgumų pardavimas / privatizavimas.
Skirstomųjų tinklų privatizavimas.
Investicijų neribojimas į energetikos sektoriaus objektus ir įmones.
