Kas nenori gyventi gražesnėje aplinkoje? Kas nenori, kad mūsų vaikaičiai gamtą rastų švaresnę, kad žemė būtų labiau panaši į puikią oazę, o ne į nustekentą dykumą? Gamtos kokybė yra gyvenimo kokybės dalis ir to neginčija niekas. Tačiau šiandien viešuose debatuose susiklostė keista takoskyra: vartojimui energiją ir įvairius gaminius pateikiantis verslas piešiamas kaip baubas, o šį verslą bandantys bet kokia kaina pažaboti – kaip atsakingumo šaukliai.
Nenuostabu, kad svarstyklės palinko į vieną pusę. Keletas iliustracijų. Prieš mėnesį pasirodė Jungtinių Tautų suburtos mokslininkų grupės parengtas ataskaitos projektas apie pasaulio klimato atšilimo tendencijas, galimą žmogaus poveikį jam ir galimas atšilimo pasekmes. Nors raportas vis dar projektas, o galutinė versija bus tik po pusmečio, nors klimato kaitos pasekmėmis gąsdinantys mokslininkai pripažįsta, kad neturi galutinių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, nors Jungtinės Tautos neslepia, kad darė poveikį vyriausybių deleguotiems mokslininkams, kad išvados nebūtų per švelnios, tai netrukdo šiam dokumentui tapti neginčijama tiesa ir politikos kelrodžiu. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad klimato atšilimo ir žmogaus įtakos jam neigimas yra tas pats, kas holokausto neigimas. Vokietijos kanclerė, Jungtinės Karalystės premjeras ir visa krūva mažiau įtakingų valstybininkų pareiškė, kad Europa turi padaryti daugiau, kad išsaugotų ateitį. Vakarų žiniasklaidoje jau pradėtas demonizuoti bet kas, kas kvestionuoja klimato kaitos priežastis arba niūrias ateities prognozes.
Įtikėjus, kad „dangus griūva“, nuo žodžių prie atitinkamų darbų pereinama neįtikėtinai greitai. Europos Sąjungos vadovai jau spėjo įsipareigoti sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir iki 2020 metų iki 20 proc. padidinti vadinamosios „žalios“ energijos dalį. Tai tris kartus daugiau nei dabar, nors jau šiandien atsinaujinančios energijos gamybos subsidijavimas brangiai kainuoja vartotojams. Nesant esminių technologinių pokyčių, ateityje ši našta didėtų geometrine progresija, nes labiausiai panaudotini ištekliai jau naudojami. Tačiau turtingiausių valstybių, beje, kažkada pasisakiusių prieš atominę energetiką, politikams to ne gana. Australijoje tik prieš mėnesį užgimęs draudimas naudoti tradicines kaitrines elektros lemputes ir įpareigojimas jas pakeisti taupesnėmis (bet ir brangesnėmis) liuminescencinėmis aukščiausių asmenų lygmenyje stumiamas ir Europos Sąjungoje. Akcizų kurui didinimas, greičio puikiuose Vokietijos greitkeliuose ribojimas – kiti, bijau, ne paskutiniai, naujojo vajaus perlai.
Veiksmas vyksta, bet klausimų, kuriuos šios politikos stūmėjai apeina, yra tiek, kad jiems susakyti neužtektų ir valandos. Štai keletas jų – nuo fizikinių iki socialinių. Ar anglies dvideginis gali būti laikomas nuodingomis dujomis, jei tai yra būtinoji medžiaga augalų augimui? Ar verta visas pastangas mesti jo emisijos mažinimui, jei dar neaišku, ar tai yra esminė dabartinio klimato atšilimo priežastis? Kaip paaiškinti, kad istorijoje atšilimo ir atšalimo periodai jau milijonus ir tūkstančius metų keičia vienas kitą, kad tirpstantys ledynai šiandien atidengia dar Romos laikais grįstus kelius, o karštį mėgę dinozaurai gyveno Sibiro platumose? Ar žemdirbystės subsidijavimas Europoje ir Šiaurės Amerikoje nestabdo miškų ploto didėjimo žemėje (nekalbant apie tragiškas tokių iškreipimų pasekmes vargingiausiems planetos gyventojams)? Jei energijos taupymą skatinančios priemonės, kaip liudija praktika iš įvairiausių pasaulio kampelių ir kuo įvairiausių sričių, ne sumažina energijos vartojimą, o padidina komfortą, ar tokios priemonės pagrįstai diegiamos prievarta? Kaip pateisinti, kad, tarkime, elektros lempučių pakeitimo ir daugelio kitų taupymo priemonių įgyvendinimo kainas neproporcingai daug sumokėtų patys skurdžiausi vartotojai (o naudos jie gautų mažiausiai)? Kodėl, jei norima mažinti energijos suvartojimą, yra ribojama jos maksimali kaina?
Paskutinėse Europos Sąjungos iniciatyvose Lietuva atlieka tik klusnaus rankų kilnotojo vaidmenį, nors jau esamos reguliavimo priemonės mums yra ir sunkiai pasiekiamos, ir daug kainuoja. Kaip mes galime pasitikėti politikais, kurie bet kokį žingsnį Lietuvoje grindžia nuoroda, kad Europos Sąjunga liepė, o patys prisideda prie šių reguliavimų ir net nebando jų sustabdyti. Suprantama, kad Rusijos klausimas energetikos diskusijose Lietuvai laikomas aktualesniu. Tačiau kaip tokiu atveju pateisinti Lietuvoje vis dar didžiuliu mastu taikomą šildymo subsidijavimą mokesčiais ir specialia parama, kai visa tai didina ir anglies dvideginio išmetimą, ir priklausomybę nuo Rusijos? Šiandien galime džiaugtis, kad atominė elektrinė mus galbūt išgelbės nuo didžiausio neigiamo naujo reguliavimo poveikio. Tačiau klausimas yra daug svarbesnis: tariamos dangaus griūties akivaizdoje kuo toliau, tuo labiau visos priemonės tampa „pateisinamos“. Jei ši politinė klimato isterija nebus sustabdyta, tai taps pagrindiniu veiksniu, sugriausiančiu mūsų gerovę ir laisvę.
