Lietuvos energetinis nesaugumas ir neefektyvumas kyla visų pirma dėl neprotingo energijos vartojimo. Iliustracijai: Vilniuje brangiausiai ir pigiausiai už kvadratinio metro šildymą mokančių butų sąskaitos skiriasi net penkis kartus. Ir tai yra tik vartojimo efektyvumo pasekmė.
Norint sparčiau išbristi iš šios energetinio neefektyvumo duobės būtini politikos pakeitimai tiek paklausos, tiek pasiūlos pusėje. Paklausą šiandien iškreipia ir gausybę problemų prikuria bandymas apsaugoti gyventojus nuo kainų augimo netinkamomis priemonėmis. Daugiabutis, kuriame pusė gyventojų gauna tikslines kompensacijas būsto šildymui, yra pasmerktas likti ne tik su šilumai nelaidžiomis sienomis, bet ir kiaurais langais. Vietoje to, kad socialiai remtini gyventojai gautų pašalpas, kurias naudotų savo nuožiūrą, jie skatinami ir toliau eikvoti pagrindinį dėl tokios paramos jiems prieinamą produktą – energiją, o tuo pačiu primesti šias išlaidas ir kitiems. Juk kam didinti efektyvumą, jei neefektyvumas yra subsidijuojamas?..
Tikslinių pašalpų atsisakymas atsiejant jas nuo energetikos ir integruojant į socialinę politiką leistų ir geriau mobilizuotis sutvarkyti neefektyvius namus, ir tikslingiau panaudoti socialinėms reikmėms skirtas lėšas. Deja, valdžia vengia tokių pakeitimų ir netgi imasi platesnių akcijų, skatinančių žmones netaupyti energijos. Valdžios noras taikyti lengvatinį PVM šildymui – dar vienas signalas, kuris siunčiamas ne vietoje ir ne laiku.
Pasiūlos pusėje irgi susiduriame su apribojimais. Konkurencija suvaržyta apribojimais, leidimų reikalavimais ir smulkmenišku reguliavimu. Nepaisant skambių žodžių apie energetinę nepriklausomybę biokuro panaudojimas naudingai energijai gaminti susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Energetikos įmonės įklampintos kainų reguliavime ir priverstos veltis į kryžminį subsidijavimą, dėl ko vieni vartotojai už energiją permoka, o kiti – yra de facto subsidijuojami.
Energija gali būti naudojama efektyviau, tačiau tam reikia tikrų, o ne valdžios iškraipytų rinkos signalų.
