Energetika kasdien užima vis svarbesnę vietą viešose diskusijose ir politikų darbotvarkėje. Šias diskusijas dar labiau aštrina naujausi įvykiai. Europos Sąjunga ką tik patvirtino savo energetikos strategijos principus, Lietuva tuoj tuoj patvirtins Nacionalinę energetikos strategiją, baigtas rengti Baltijos valstybių energetikos strategijos projektas.
Lietuva džiaugiasi, kad Europa pagaliau išgirdo Lietuvos rūpesčius dėl izoliuotumo nuo Vakarų ir priklausomybės nuo nestabilių Rytų. Šaunu, kad šis rūpestis išgirstas. Galbūt jis pasireikš parama Lietuvos energetiniams infrastruktūros projektams, vieningesniu balsu santykiuose su Rusija. Tačiau kiek visgi tai padidins energetinį saugumą, ar tikrai tai svarbiausi žingsniai, ar nekyla kartais grėsmė saugiai ir stabiliai energetikai ir iš mūsų pačių?
Nacionalinės energetikos strategijos projektas šiaip jau gana nuosaikus – jame daugelis idėjų įrašyta, tačiau su manevro galimybe. Nebūtinai strimgalviais statysim krūvą dabar diskutuojamų energetikos objektų, bet dar ir galimybę galvoti bei persigalvoti pasiliekame. Tai, be jokios abejonės, būtinas ir sveikintinas bruožas greitai kintančiame pasaulyje, kuriame reikia ne tik vizijas ir planus kurti, bet ir skaičiuoti, kiek tai kainuos.
Tačiau Strategijos projektą dengia bent du šešėliai. Vienas jų – tai kelios konkrečios nuostatos, skirtos apsisaugoti (jeigu taip tiesiai šviesiai) nuo rusų, bet kurios gali nepelnytai apsunkinti gyvenimą mums patiems. Štai nustatyta, kad iš vienos šalies į Lietuvą tiekiamų gamtinių dujų dalis pirminiame energetikos balanse nebūtų didesnė nei 30 procentų. Dabar, beje, daugmaž tiek ir yra. Skamba lyg ir gražiai. Tačiau įsivaizduokime gana realią situaciją, kad uždaroma Ignalinos atominė elektrinė, nauja nepastatyta, todėl daugiau elektros gaminama naudojant dujas. Gamtinių dujų dalis gaminant elektrą gali smarkiai išaugti. Jeigu neturime naujų dujotakių ar suskystintų dujų terminalo, tai bus per Rusiją ir Baltarusiją atkeliavusios gamtinės dujos. Ką tada daryti? Ar siekiant atitikti iš dangaus paimtą kriterijų apskritai mažiau elektros gaminti Lietuvoje, ar gamtines dujas pirkti, tarkime, iš Turkmėnistano, ar gabentis jas tais pačiais „Gazpromo“ vamzdynais ir per Baltarusiją ir apsimesti, kad esame saugesni?.. Žodžiu, gražus ketinimas nepriklausyti nuo rusiškų dujų arba išvirstų kilpa ant kaklo mums patiems, arba norėdami šios kilpos išvengti mes šią nuostatą busime priversti traktuoti taip, kad apgaudinėti teks save pačius.
Kita griežta nuostata Nacionalinės energetikos strategijos projekte – kad Lietuvos energetikos įmonės nebus perleidžiamos kontrolei tų šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami. Kitaip tariant, jei naujajam „Mažeikių naftos“ savininkui įmonę tektų perleisti – jokie „jukosai“ Lietuvai nebeįtiktų. Nuostata atrodo dar keistesnė turint galvoje tai, kad iki šiol (įtariu, kad taip bus ir toliau) parduodant energetikos objektus kaip tik reikalaujama ilgalaikio patikimumo dėl energijos išteklių tiekimo. Nuo šiol pagal šiuos kriterijus ir praktiką įmonės neretai tiesiog turės būti parduodamos ne rusams, o geriems jų draugams. Galbūt kokiai dukterinei Rusijos įmonei iš, tarkime, Austrijos ar Kipro. O kiek pardavimas būtinai ne rusams didina energijos tiekimo patikimumą matome iš užsukto kranelio naftotiekyje iš Rusijos į Mažeikius.
Kitas šešėlis, krentantis ant Nacionalinės energetikos strategijos projekto, – tai klausimas, kodėl politikai mano žiną, ko reikia vartotojams. Kiekvienas vartotojas prekę renkasi pagal kainą ir kokybę. Valdžia mums liepia rinktis patikimesnę prekę už neišvengiamai aukštesnę kainą. Tiesa, nebūtinai patikimesnę. Tarkime, vėjo energetika nėra nei patikimesnė, nei geresnė, nors kol kas keliskart brangesnė. Ji, dabartiniu žargonu kalbant, tiesiog labai „žalia“. Strategija taip pat rodo, kad, užuot susirūpinę energijos švaistymu dėl neefektyvaus jos vartojimo, mes ir toliau toleruosime švaistymo subsidijavimą visų mokesčių mokėtojų lėšomis, tačiau bandysime užtikrinti, kad švaistyti galėtume patikimai, brangiai ir nebūtinai iš Rusijos atkeliavusią energiją.
Norint energetikos strategijos, kuri užtikrintų stabilumą, patikimumą ir orientaciją į vartotoją būtina atsisakyti iliuzijų, kad mes galime ir turėtume politiniais, o ne ekonominiais motyvais rinktis, su kuo prekiauti. Būtina leisti vartotojams ir rinkos dalyviams pasirinkti efektyviausius ir jiems priimtinausius sprendimus, o ne politinių tikslų vardan leisti politikams ir biurokratams spręsti už vartotojus ir verslą.
