Kovo 8 d. Europos Komisijos išplatintoje energetikos saugumo Žaliojoje knygoje Lietuva tarsi galėtų pasigirti nemažais laimėjimais – dalykai, dėl kurių Lietuva turėjo savo poziciją, atspindėti dokumente taip, kaip to pageidauta. Visų pirma, Žalioji knyga parengta greitai – atsiliepiant į nuolat viešumoje linksniuotas aktualijas, susijusias su naftos kainų augimu, Rusijos–Ukrainos gamtinių dujų konfliktu, Rusijos–Vokietijos energetiniu flirtu. Antra, Baltijos šalys įvardytos kaip ES „energetinė sala“ ir aiškiai pažymimas poreikis tokias salas naujomis jungtimis integruoti į bendrąją rinką. Trečia, akivaizdžiai pasukta link bendros ES energetinės politikos, ypač santykiuose su išore, kur konstatuojamas poreikis tarsi tam tikram ES politiniam „stogui“ kiekvienos valstybės–narės santykiuose su energijos išteklių eksportuotojais.
Tačiau ar tikrai šis kelias yra toks jau palankus Lietuvai ir pačiai Europai? Ar akcentai sudėti ant pagrindinių problemų? Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai, kad nors žaliojoje knygoje ir matome principą, jog „laisva rinka, o ne protekcionizmas sustiprins Europą ir leis jai spręsti problemas“, realybė neretai skiriasi. Pačioje ES, kaip parodė praėjusių poros mėnesių patirtis, protekcionizmas klesti: Prancūzija ėmėsi žingsnių, kad sutrukdytų Italijos kompanijai „Enel“ įsigyti prancūzų kompaniją „Suez“, Ispanija – kad sutrukdytų Vokietijos „E.On“ kompanijai įsigyti ispanų kompaniją „Endesa“. Panašu, kad jei ne protekcionizmas, tai ir „energetinių salų“ problema jau seniai galėjo būti išspręsta rinkos veikėjų už privačias lėšas.
Jei pažiūrėtume į istoriją, pamatytume, kad tarptautinėje prekyboje joks ES partneris, eksportuojantis energiją ar jos išteklius į ES, niekada to nenaudojo kaip įrankio spaudimui, ES niekada nepatyrė energetinio nesaugumo dėl politinių veiksmų. ES dalyvavo pirkimo embarguose, tačiau pati jo nepatyrė net iš politiškai priešiškų valstybių. Rusijos–Ukrainos dujų konfliktas taip pat yra ne kas kita, kaip ilgai brendęs atėjimas prie rinkos kainų energetikoje. Dabartinė ES pozicija dėl jo atrodo keistai dar ir dėl to, kad Komisija mėgdavo dalinti priekaištus pigiau dujas perkančioms šalims dėl neva per pigiai naudojamų išteklių ir dėl to atsiradusio neva nesąžiningų konkurencinių pranašumų. Šio konflikto metu pagrindinis ES rūpestis turėjo būti ne „skriaudžiama“ Ukraina, o mažomis dujų kainomis proteguojama diktatoriška Baltarusija.
Iš politinio įsikišimo į energetiką – gero nelauk nei kainų, nei saugumo prasme. Vienas iš pavyzdžių – dabartinė Vokietija, kurioje atsisakius atominės energetikos šiandien ir kyla ypatingas poreikis bet kokia kaina užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą. Žaliojoje knygoje vėl akcentuojama parama alternatyviai energetikai irgi, deja, daugiau „apsisaugojimas“ nuo mažesnių kainų nei nuo tikrų grėsmių. Tokia parama gali ne tik nepaskatinti alternatyvių sprendimų, bet netinkamai nukreipta – netgi juos sužlugdyti. Norint tikro energetinio saugumo Europoje reikia pagaliau rimtai atsisakyti energetikos politizavimo ir leisti verslui vykdyti ne politikų, o vartotojų įgeidžius – jiems iš tikrųjų ir rūpi energijos saugumas ir kaina.
