PVM lengvata šildymui – nevykęs sumanymas
Pateiktas PVM įstatymo pakeitimo projektas, pagal kurį PVM kompensacija šildymui (centralizuotai tiekiamai šilumai, gamtinėms dujoms, naudojamoms šildymui) ne PVM mokėtojams padidinama iki 18 proc., t.y. kompensuojamas visas PVM. Šis siūlymas yra neefektyvus, trumpalaikio poveikio ir toliau kuriantis žalingus precedentus PVM mokesčio taikymui bei nesutampantis su nuostatomis mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos šaltinių.
Šiluma yra prekė ir jai galioja lygiai tokie patys ekonomikos dėsniai kaip kitoms prekėms. Tai, kad šilumą naudojame kiekvieną dieną ar kad ji pas mus atkeliauja vamzdžiais, nesudaro esminio skirtumo tarp šilumos ir, tarkim, duonos, kaip prekės. Šilumos kainos didėjimas yra signalas, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių šilumos trūksta, todėl mums reikia jos vartoti mažiau ir efektyviau. Rinka siunčia signalą, kuris turi mums padėti pakoreguoti vartojimą. Ignoruoti tokį signalą yra neprotinga ir net žalinga; tai tas pats, kas lipant į medį nekreipti dėmesio į tai, kad šaka linksta.
Dažnu atveju konkrečios prekės kainai įtaką daro ne tik rinka, bet ir valstybė (įvairūs mokesčiai, akcizai, kvotos ir t.t.). Kai kaina kyla dėl to, kad keliamas mokestis tam tikrai prekei, galima pagrįstai piktintis, kad valstybė imasi rinkos vaidmens ir nurodo, kurios prekės vartoti daugiau ir kurios mažiau. Tačiau šiuo konkrečiu atveju gamtinių dujų kainos kyla pirmiausia dėl tendencijų rinkoje (auga naftos kainos), o ne dėl konkrečios valstybės sprendimų. Be to, pasaulyje didėja gamtinių dujų paklausa, gamtinių dujų nori vis daugiau vartotojų, todėl jų kainos kyla. Rinka signalizuoja – mažinkite dujų vartojimą.
Apsaugoti ir apsisaugoti nuo kainų kitimo yra nei įmanoma, nei reikalinga. Nei prekės vartotojas, nei gamintojas nėra izoliuoti nuo pasaulinių tendencijų. Jei ir pavyksta „apsisaugoti“, tai trunka neilgai, ir anksčiau ar vėliau tenka pripažinti rinkos kainą. Dabartinė situacija, kai Lietuvoje vartotojams gamtinių dujų kainos per trumpą laiką pakils daug ir greitai, iš dalies yra būtent tokio „apsisaugojimo“ (kai Lietuva dujas pirko vos ne perpus pigiau nei Vakarai) pasekmė. Be to, „apsaugojimas“, kai dujų kainos smulkiesiems vartotojams subsidijuojamos stambiųjų vartotojų sąskaita, sukūrė situaciją, kai sąlyginai daugiau vartotojų atsisakė centrinio šildymo sistemos paslaugų. Jiems šilumos kaina priklauso tik nuo vieno faktoriaus – gamtinių dujų kainų. Ši kaina, turint galvoje didesnes skirstymo sąnaudas, ateityje smulkiesiems vartotojams turėtų kilti daugiau nei stambiesiems. Galiausiai, turint galvoje, kad gamtinės dujos, kaip ir kuras šildymui, daugiausiai importuojamas iš Rusijos, šios lengvatos didina priklausomybę nuo importuojamų energijos šaltinių.
Be abejo, įvairiausių suvaržymų ir taisyklių, dėl kurių šilumos kaina yra ne tokia, kokia ji galėtų būti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pateiktas įstatymo pakeitimas siūlo ne mažinti apribojimus šilumos sektoriuje, o keisti PVM įstatymą, tad valstybės įtaka šilumos kainai išlieka, kinta tik PVM apmokestinimas, kuris, beje, sudaro sąlyginai nedidelę šilumos kainos dalį.
Be to, sąlyginai mažos gamtinių dujų ir iš jų gaminamų produktų (šilumos) kainos sudarė prielaidas mažiau efektyviam jų naudojimui pramonėje ir ypač patalpų šildymui. Buvusios ir siūlomos PVM lengvatos šildymui mažina paskatas didinti savo namo, o kartu šalies energetinį efektyvumą.
Nepaisant to, kad siūlomos lengvatos yra neefektyvios, jos smarkiai sumažina PVM mokesčio efektyvumą. Vienas iš patraukliausių PVM bruožų yra objektyvumas ir paprastumas, kuriuos dar Adamas Smitas įvardijo kaip svarbiausius gero mokesčio bruožus. Siūloma PVM lengvata sumažina įplaukas į biudžetą, išskiria šildymą iš kitų prekių tarpo ir padidina paskatas šia lengvata naudotis tuos, kam ši lengvata nepriklauso. Galų gale į PVM lengvatą apimančių prekių sąrašą kaip karšto vandens komponentas papuola ir vanduo, o tai iš vis neturi nieko bendro su „apsauga“ nuo didėjančių dujų kainų. Vadovaujantis panašia logika, PVM lengvatą reikėtų taikyti visoms prekėms, kurioms pagaminti naudojamas energija.
LLRI jau ne kartą išreiškė nuostatą, kad energetikos politika turi būti atskirta nuo socialinės politikos. Kompensacijas už vartojimą tikslingiau būtų pakeisti išmokomis, nepriklausančiomis nuo vartojimo, tokiu būdu kiekvienas šeimos ūkis galėtų pats nuspręsti, kaip jiems „apsisaugoti“ nuo kylančių dujų kainų.
Patirtis rodo, kad apsisaugoti nuo pasaulinių tendencijų neįmanoma, o į pasaulines tendencijas reaguoti trumpalaikėmis priemonėmis neefektyvu ir trumparegiška. Tačiau politikos erdvė skiriasi nuo ekonominės. Politiniai sprendimai ekonomikoje vadovaujasi principu, kad žąsį reikia nupešti taip, kad būtų kuo daugiau plunksnų ir kuo mažiau gagenimo. Arba, analogiškai, nepešti, jei gali kilti daug gagenimo. Šis principas, nepaisant pasekmių, veikia ir toliau.
