Vyriausybės darbo grupė skelbia nuomonę dėl naujos atominės elektrinės (AE). Politikai politinius sprendimus priims vėliau. Nepaisant to, koks bus galutinis sprendimas, yra ypač svarbu, kokiais argumentais jis yra pagrįstas. Net priimti teisingus sprendimus remiantis neteisingais argumentais yra prasta praktika. Nestatyti naujos AE vien dėl to, kad ji didelė ar atominė, būtų prastas sprendimas. Lygiai toks pat prastas sprendimas būtų statyti AE, vien dėl to, kad ji didelė ir atominė.
AE turi būti verslo, o ne politinis projektas
Atominės elektrinės atveju, nesvarbu, statysime ją ar ne, reikia atsakyti į klausimą, ką gali ir ko negali nauja AE. Sėkmingai pastatyta AE, susiklosčius palankioms aplinkybėms, būtų pelningas verslo projektas, kuris generuotų grąžą investuotojams (ir valstybei, jei ši investuotų). Palankiomis aplinkybėmis reikėtų vadinti situaciją, kuomet AE sugebėtų savo energiją parduoti rinkoje, be subsidijų ar įpareigojimų vartotojams (pvz., nupirkti 25 proc. sunaudojamos energijos iš elektrinės). Jei tai pavyktų, projektą būtų galima vadinti pavyzdiniu, sėkmingu projektu.
„Tik tiek?“, greičiausiai nusistebės net projekto šalininkas. „Net tiek“,- atsakytų realistas. Esant veikiančiai rinkai, joks energijos gamintojas negali (ir neturėtų) užtikrinti žemesnės kainos, nei egzistuoja rinkoje. Iliustracijai įsivaizduokime super-optimistinį scenarijų: naują AE kas nors mums stebuklingai padovanoja (t.y. nereikia mokėti už pastatymą), o elektros energiją pagaminti kainuoja 7,92 ct/kWh. Net ir tada gamintojas energiją, greičiausiai, pardavinėtų už rinkos kainą, o ne už 7,92 ct/kWh (aišku, galima bandyti spėlioti, kiek naujas didesnis gamintojas numuštų rinkos kainą, bet čia kita diskusija).
Galima bandyti nupiešti ir pesimistinį ateities scenarijų. Vienas, nauja AE energiją gamina už aukštesnę nei rinkos kaina. Du, vietiniai vartotojai įpareigojami ją pirkti. Trys, apmokestinami konkuruojantys gamintojai ir/arba, apribojamas elektros energijos importas. Toks pesimistinis scenarijus įmanomas todėl, kad vietiniams vartotojams prie kainos galima pridėti įvairių papildomų mokesčių, įpareigojimų ir pan., kurių nepridėsi vartotojams užsienio šalyse.
Žinoma, abi šios situacijos yra supaprastintos. Bet tam, kad pesimistinis scenarijus neišsipildytų, projektą reikia vystyti kaip verslą. O svarbiausia, verslo riziką turėtų prisiimtų investuotojai, o ne vartotojai ar valstybės biudžetas. Būtent investuotojams turėtų skaudėti galvą, kur ir kam parduoti pagamintą energiją taip, kad kažkas norėtų ją pirkti. Politikai turėtų koncentruotis į vartotojų apsaugojimą nuo žalingų įpareigojimų, o ne pastatyti AE bet kokia kaina.
Saugumą reikia matuoti pinigais
Todėl vienintelis AE projekto pagrindimas ir turi būti ekonominis. Toks požiūris kritikuojamas, nes, jis, neva, neatsižvelgia į „energetinį saugumą“. Bet nereikia pamiršti, kad „energetinis saugumas“ yra sudėtingesnė sąvoka nei tiesiog turėti elektrinę valstybės teritorijoje. „Energetinis saugumas“ yra pasverta garantija, kad energija bus patiekta, o jos kaina nebus neprotingai aukšta. Kitaip tariant, „energetinis saugumas“ nėra karikatūrinė situacija, kuomet staiga ir nelauktai visi užsienio tiekėjai mums nutraukia elektros energijos tiekimą, o Lietuvoje niekas nebegali pagaminti elektros energijos.
Gaminti energiją brangią Lietuvoje tikrai yra kam; jau dabar apie 85 proc. visos Lietuvoje pagaminamos energijos yra per brangi ir todėl remiama per VIAP mechanizmą (VIAP – viešuosius interesus atitinkančias paslaugos). Paprastai tariant, vien dėl to kad šalies teritorijoje pasistatai dar vieną brangų energijos gamintoją, „energetinis saugumas“ – nepadidėja.
Jei į energetinį saugumą žiūrėti per tiekimo šaltinių diversifikacijos prizmę, t.y. kad galėtume pirkti energiją iš didesnio skaičiaus tiekėjų ar rinkų, tai elektros energijos jungtys galbūt yrair efektyvesnis sprendimas padidinti energetinį saugumą (žinoma, galima turėti ir jungtis, ir AE). Pagrįstą sprendimą galima pasirinkti tik tada, kai lygini alternatyvas, jų kombinacijas ir kainas. Diskusijos apie energetinį saugumą netenka prasmės, jei niekas neskaičiuoja, kiek tai kainuos.
Kokios diskusijos laukia?
Akivaizdu, kad Vyriausybės darbo grupei paskelbus rekomendacijos dėl naujos AE, visuose lygmenyse užvirs diskusijos. Prasčiausias scenarijus – jei bus diskutuojame ne skaičiais, o simboliais. Kitaip tariant, jei vietoje ginčo apie skaičius, prielaidas, ar procentus, prasidės „tu už, ar prieš naują AE?“ lygmens klausimai. Politikas, kuris atsistos ir pasakys „Skaičiavimai visiškai nesvarbu, mes turime apsispręsti, ar išliksime atomine valstybe“ sugadins bet kokią dalykinę diskusiją.
Sprendimas, kiek saugumo mes norime, blogiausiu atveju, gali būti politinis. Vertinimas, ar už saugumą nepermokėtume, t.y., ar to paties saugumo negalima nusipirkti pigiau, bet kuriuo atveju turi būti grynai ekonominis. Priešingu atveju mes rizikuojame nuklysti į emocijas, lengvai atpažįstamų simbolių sureikšminimą ir viską kitą, kuo objektyvi analizė skiriasi nuo politikavimo. Ar Lietuva be AE – Lietuva be ateities? Ne. Bet tinkamai ir su verslo (o ne politine) logika įgyvendintas projektas gali tiekti energiją ir uždirbti pelną investuotojams. Toks blaivus požiūris į energetikos politiką yra didžiausia paslauga visuomenei, kurią gali atnešti politikai ir sprendimų priėmėjai.
Kitas teigiamas sprendimas, kurį reikėtų įtraukti į bet kokią energetikos strategiją, būtų aiški politinė nuostata ir signalas žmonėms, kad daugiau niekada ant vartotojų nebebus perkeliama verslo rizika, apribojama teisė rinktis, liepiama pirkti vieną ar kitą energiją. Toks vartotojų teisių užtikrinimas tiktų ir energetikos strategijai su AE, ir be AE.
