Taip. Taip gali nutikti. Ir ne dėl to, kad žvalgant nieko nebus rasta, bus rasta nepakankamai ar neapsimokės išgauti. Skalūnų dujų gavybą, kaip ir bet kokią kitą veiklą, galima sustabdyti įstatymais: draudimais, mokesčių dydžiais ir pan. Paprastas pavyzdys: kodėl Europa, turinti daug savo angliavandenilinių išteklių (anglies), importuoja daug kito angliavandenilinio ištekliaus – dujų? Dėl išmetamų dalelių ir anglies dvideginio emisijų ribojimo anglies neapsimoka naudoti.
Kodėl bulviakasiui nereikia poveikio aplinkai vertinimo?
Draudimais ir įstatymais galima uždrausti bet kokią veiklą. Ir tai galima padaryti apsimetant, kad tikslo, ką nors uždrausti, visai nėra. Kas nors nori uždrausti auginti bulves? Įveskime dirvožemio apsaugos įstatymą, kuriuo, žemės paskirties žemėje būtų draudžiama ardyti viršutinio dirvožemio sluoksnio vientisumą. Arba įpareigokime prieš kiekvieną bulviakasį gauti poveikio aplinkai vertinimą (PAV). Oficialiai – saugoma žemės paskirties žemė. Iš tikro – draudžiamas bulvių auginimas. Sugriežtinkime bet kokio verslo reguliavimą ir verslo net nereikės drausti. Sužlugs savaime.
Žinoma, tai nereiškia, kad visi žmonės, susirūpinę rizika, turi slaptą norą uždrausti skalūnų dujų gavybą. Bet rizikos valdymas ir vertinimas skiriasi nuo rizikos uždraudimo. Kasdienis gyvenimas pilnas rizikų, kurias mes prisiimame. Sėsdami į automobilį, mes suprantame, kad galime žūti. Bet mes riziką valdome: stengiamės, kad taip neįvyktų (laikomės kelių taisyklių), investuojame į apsaugos priemones (naujesni automobiliai, oro pagalvės ir pan.). Nepaisant to, žinome, kad kažkam nelaimė vis tiek nutiks.
Kaip reaguotume, jei kas nors pasiūlytų automobilių greitį riboti iki 10 km/h? Sužeidimai ir mirtys, važiuojant tik 10 km/h greičiu išnyktų. Karas keliuose butų laimėtas. Be to, daugiau žmonių vaikščiotų pėsti, važinėtų dviračiais. Sumažėtų oro tarša, parkavimo problemos ir t.t. Ir būtų galima sakyti, kad šis naujas reguliavimas yra ne prieš automobilius, o prieš mirtis ir sužeidimus. Ir iš tikro, koks „beširdis“ išdrįstų būti prieš? Už mirtis ir sužeidimus?
Dauguma tokiam draudimui tikrai nepritartų. Nes visi iš patirties suvokia, kad maksimalaus greičio sumažinimas iki 10 km/h reikštų automobilinio transporto sunykimą. Visi suvokia, kad toks ribojimas yra neproporcingas, atnešantis daugiau žalos nei naudos.
Problema su skalūnų dujomis, ar šiaip bet kokia nežinoma sritimi, yra tai, kad labai nedaug žmonių turi patirties (nekalbant jau apie tiesioginę patirtį) šioje srityje. O kai nėra patirties, nemažai dalykų gali bauginti. Ypač, kai yra mėgstančių bauginti: raginimai neskiepyti vaikų, rūpinimasis, kad praskrendantys keleiviniai lėktuvai purškia slaptas chemines medžiagas ir pan. Ar paimkime elementarų pavyzdį Lietuvoje – anhidrito kasybą. Kažkas sugalvojo: jei jau bus iškasta šachta, ten bus laidojamos radioaktyvios atliekos. Pagrindimo jokio, baimės – daug. Rezultatas: nieko nevyksta, neinvestuojama, nekuriama vertė.
Mokesčiai – daug norėsi, mažai gausi
Kitas seniai žinomas būdas sužlugdyti bet kokią veiklą – taikyti per aukštus mokesčius. Šią tiesą savo sąskaita yra patyręs ne vienas verslininkas. Nepaisant to, kai kurie politikai siekia, kad skalūnų dujų ar net jau dabar vykdoma naftos gavyba būtų taip smarkiai apmokestinta, kad veikla tiesiog neapsimokėtų. Argumentacijos – jokios, išskyrus pasamprotavimus, kad įmonės sumoka „per mažai“.
Lietuvoje naftos ištekliams yra taikomas bazinis mokestis, kuris yra „royalty“ tipo mokestis, t.y. fiksuotas piniginis dydis (arba procentas, kaip Lietuvos atveju), kuriuo apmokestinamas išgaunamas išteklių kiekis. Per 2010-2012 metus Lietuvoje veikiančių naftos gavybos įmonių apyvarta siekė 628 mln. Lt. Iš viso jos sumokėjo 172 mln. Lt mokesčių nuo 628 mln. Lt apyvartos, t.y. apie 27 proc. O tai yra nemažas apmokestinimo lygis, ypač įmonėms, kurios naudoja kapitalui, o ne darbo jėgai intensyvius gamybos procesus, parduoda akcizo mokesčiais neapmokestintas prekes.
Nustatinėdamos mokesčių dydį, valstybės paprastai siekia daugiau pajamų. Bet suvokiama, kad didesnis tarifas nebūtinai reiškia daugiau pajamų. Pirma, per aukštas tarifas lengvai gali privesti prie to, kad naftos išgauti apskritai neapsimokės. Ir tada nebus ne tik aukštesnių, bet apskritai jokių pajamų.
Antra, svarbu atsiminti, kad išteklių mokestis nėra vienintelis kurį moka įmonės. Iš minėtų 172 mln., 99 mln. Lt į biudžetą įplaukė per išteklių mokestį, o 73 mln. Lt – per kitus mokesčius, iš jų 41 mln. per pelno mokestį. Žiūrint per bendrą biudžeto įplaukų prizmę, nėra esminio skirtumo, kuris mokestis generuoja pajamas, kadangi ir naftos, ir dujų mokesčiai, ir pelno mokestis patenka į valstybės biudžetą.
O iš čia išplaukia ir trečia. Jei išteklių mokestis nustatomas santykinai žemas, o įmonė gauna daugiau pelno, tai pinigus valstybė gali susirinkti per pelno mokestį. Taigi, renkantis tarp santykinai aukštesnio ir žemesnio išteklių mokesčio, žemesnis yra mažiau rizikingas: tai ko valstybė negavo per išteklių mokestį, ji susirinks per pelno mokestį. Ir atvirkščiai, dėl „per aukšto“ mokesčio valstybė negaus nieko – nei išteklių, nei pelno mokesčių.
Čia veikia dar ir kita taisyklė. Ten kur gavyba yra santykinai brangesnė, ten neapsimoka taikyti aukšto išteklių mokesčio, nes gavyba neapsimokės. Ir atvirkščiai, ten kur gavyba pigi, ten nafta gali būti išgaunama net ir su santykinai didesniu mokesčiu. Kai kurie politikai planuoja skalūnų dujų gavybai taikyti patį didžiausią mokestį (40 proc.), t.y. daug didesnį nei tradiciniais būdais išgaunamiems ištekliams, nors skalūnų dujų gavyba gali būti brangesnė. Žiūrint valstybės interesų, t.y. didinti pajamas, sprendimas – nelogiškas: daugiau kainuojanti gavyba apmokestinama aukštesniu mokesčiu. Nebent, būtų siekiama, kad skalūnų dujų gavyba apskritai nevyktų. Bet tuomet reikėtų turėti bent drąsos tai atvirai deklaruoti.
Gamtinėms dujoms – taip, gamtinėms dujoms iš Lietuvos – ne?
Skalūnų dujos nėra sprendimas visoms šalies problemoms. Bet tai yra dar viena galimybė dirbti, užsidirbti, pagaminti energijos. Priešingai nei visi kiti politizuoti energetikos projektai, pvz., Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas ar nauja atominė elektrinė (AE), skalūnų dujų projektas nieko nereikalauja nei iš vartotojų, nei iš valstybės. Investicijos – privačios, riziką prisiima vien privatūs investuotojai. Jei investuotojams pasiseks, valstybė gaus daug pajamų mokesčių. Jei nepasiseks – nei valstybė, nei vartotojai nieko nepraloš. Mąstant iš ekonominės pusės, palaikyti SGD terminalą arba naują AE, bet priešintis skalūnų dujų gavybai, yra nenuoseklu.
Na, o kaip rizikos gamtai? Jei prioritetas būtų žalos gamtai mažinimas, tuomet politikai kartu su investuotojais derėtųsi sukurti apsaugas, kad, išgaunant dujas, galimas aplinkos užteršimas būtų kuo mažesnis. Dabar susidaro įspūdis, jog politikai stengiasi, kad ūkinė veikla apskritai nevyktų. Pavyzdys: pagal ką tik priimtus teisės aktus net ir skalūnų dujų žvalgybai (t.y. aiškinantis, ar iš vis yra ką išgavinėti) reikės poveikio aplinkai vertinimo (PAV). PAV, net jei viskas vyksta sklandžiai, gali užtrukti apie pusmetį. Palauki pusmetį – išgręži vieną gręžinį. Palauki pusmetį – galbūt bus leista išgręžti dar vieną. O kur dar galimybės, kad kažkuris valdžios lygmuo ims ir neleis pradėti ruošti PAV? Joks verslas negali veikti tokiomis sąlygomis.
Taigi, oficialiai – skalūnų dujų gavyba yra leidžiama, praktiškai gali būti neįmanoma. Politikai nuolat skundžiasi dujų kaina ir faktu, kad dujos yra importuojamos. Bet tuo pat metu, politikai priima sprendimus, kurie mažina galimybes dujas išgauti Lietuvoje. Nelogiška.
