Kadangi apie energetinį saugumą Lietuvoje šnekama jau seniai, natūralu, kad bus šnekama ir pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Bėda tik tame, kad visi jį suvokia skirtingai. Pridėjus kiekvieno interpretuojančio suvokimą apie tai, kaip veikia ekonomika ar energetikos sektorius, gausime situaciją, kuomet du žmonės, šnekantys apie „energetinį saugumą“, kalbės apie skirtingas problemas ir siūlys kitokius problemos sprendimo būdus.
Receptas: reikalingas kiekis už įkandamą kainą
Tai kas yra energetinis saugumas? Bėda, kad vieningo apibrėžimo nėra. Jei energetinį saugumą apibrėžtume kaip spektrą, tai viename spektro gale galėtų būti toks teiginys: „energijos tiekimo saugumas <…> gali būti plačiai apibrėžtas kaip nacionalinių ekonomikų nepažeidžiamumas dėl importuojamos energijos kiekio ir kainos pokyčių“ (Atominės Energetikos agentūra, 2005). Bet net ir čia galima dvejopa interpretacija. „Atsparumas“ gali reikšti tai, kad yra užsitikrintas toks energijos tiekimas, kuris garantuoja kainos ir kiekių stabilumą. Jis taip pat gali reikšti, kad ūkis naudoja sąlyginai mažai energijos; šiuo požiūriu tropikų sala, pajamas gaunanti daugiausiai iš turizmo yra gana „saugi“. Galiausiai, šiame apibrėžime yra per daug susikoncentruojama į importą ir daroma nepagrįsta prielaida, kad kainų ar kiekių svyravimai gali kilti tik dėl importuojamos energijos.
Kitame spektro gale galėtų būti elementarus fizinis tiekimo saugumas: „Energijos tiekimo saugumas reiškia galimybę palaikyti esmines veiklas, reikalingas užtikrinti populiacijos gyvenamąsias sąlygas, kritinės infrastruktūros funkcionavimą ir prielaidas palaikyti nacionalinį pasiruošimą ir gynybą, rimtų sutrikimų ir nenumatytų situacijų atveju“ (Suomijos nenumatytų situacijų tiekimo agentūra, 2002). Akivaizdu, kad čia kalba eina apie situacijas, kuomet įprastos gyvenimo taisyklės nebegalioja: žemės drebėjimas, karas ir pan. Tokiais atvejais kainos paprastai yra ignoruojamos (tiesa, be reikalo ir su pražūtingomis pasekmėmis, bet čia jau kita tema). Akivaizdu, kad toks apibrėžimas netinka kasdieninėms situacijoms.
Naudingiausias apibrėžimas yra kažkur tarp šių dviejų polių. Energetinis saugumas – tai pirma, tikimybė, kad energija bus patiekta (fizinis energijos tiekimo patikimumas) ir, antra, tikimybė, kad energija bus patiekta už ne per aukštą, t.y. įperkamą kainą (ekonominis patikimumas). Čia galima panaudoti ir Marijos Antuanetės istoriją: kuomet valstiečiai neturi duonos, jiems siūlyti valgyti pyragus yra prasta politika. Kitaip tariant, jei šalies gyventojai skundžiasi aukštomis energijos kainomis, tai diegti egzotišką ar dar brangesnę energiją yra prastas sprendimas.
Įdomią diskusiją dėl apibrėžimo būtų galima tęsti ir toliau, tačiau apsistokime prie paprastų principų: svarbu, kad energijos būtų ir kad ji būtų įperkama. Su tokiu apibrėžimu, nors ir nevisiškai, galima sutikti.
Įgyvendinimas: daug ir pigios energijos
Norint, kad energijos būtų, reikia kad ją kažkas pagamintų. Iš ko, kaip, ir kur yra labai svarbūs klausimai tuo užsiimantiems verslininkams, tačiau visiškai nesvarbūs klausimai vartotojams. Žinoma, būtų teisinga, kad tiems vartotojams, kurie nori vartoti vien „žaliąją“ energiją tokia galimybė būtų sudaryta, tuo pačiu leidžiant susimokėti pilną „žaliosios“ energijos kainą. Panaši galimybė galėtų būti sudaryta ir norintiems išskirtinai atominės energijos (ar dar kokios specifinės). Elektros energijos tiekėjams būtų nesunku paskaičiuoti ir pateikti kelis papildomus mokėjimo planus: „žaliasis“ (spėju, apie 60 ct/kWh), „atominis“ (?ct / kWh) ar „pagaminta Lietuvoje“ (sunku paskaičiuoti, bet 85 proc. elektros energijos, pagaminamos Lietuvoje yra subsidijuojama iš pigaus importo).
Bet nuo tiekimo grįžkime prie gamybos. Kita labai svarbi sąlyga: norint pasigaminti energijos, negalima drausti jos gaminti ar išgauti. Skirtingose Europos vietose tuo pat metu draudžiama ir atominė energija, ir hidroenergija, ribojama CO2 išmetanti energija (iškastinis kuras), draudžiama kasti iškastinį kurą ir t.t. Susidaro įspūdis, kad visa Europa yra vienas didelis draudimų bandymų poligonas, kuriame politikai eksperimentuoja, ką būtų galima drausti, prieš siūlant draudimus visam pasauliui (tiesa, pasaulis tokius siūlymus mandagiai pasiūlo pasilikti sau). Jei Europa nori energetinio saugumo, reikia naikinti draudimus tvenkti, sukti, kasti, gręžti, siurbti, skaldyti ir deginti. Tik, žinoma, nereikia perlenkti lazdos ir siūlyti tokias veiklas finansuoti mokesčių mokėtojų pinigais.
Jei energijos neleidžiama gaminti namie, bent jau nereikia drausti jos importo. Bandymai drausti ar riboti ekonomiškai pagrįstą importą yra pražūtingi energijos vartotojams: žmonėms ir verslui. Nesvarbu, ar importas draudžiamas dėl neva gamtosauginių, klimato ar dar kitokių gražiai skambančių priežasčių, draudimo motyvai visuomet yra nepagrįsti, o pasekmės – neigiamos.
Globaliame energijos pasaulyje fizinės valstybių sienos neturi (ir neturi turėti) prasmės. Daug didesnę rolę pagrįstai vaidina infrastruktūra. Ir vienas iš būdų padidinti energetinį saugumą yra turėti ekonomiškai pagrįstą infrastruktūrą apsirūpinti energija iš kuo didesnio skaičiaus gamintojų ar rinkų. Tačiau ekonominio pagrįstumo čia negalima ignoruoti: brangios investicijos į infrastruktūrą, tiekiančią tik brangią energiją yra jau minėtos Marijos Antuanetės tipo investicija – su aukštomis kainomis kovoti dar aukštesnėmis.
Klystkeliai: mokesčiai ir rinkos „sutvarkymas“
Kelias energetinio saugumo link, ypač, kai vairuoti veržiasi politikai, nėra be klystkelių. Pirmas klystkelis yra energijos apmokestinimas. Motyvai, kuriuo energija apmokestinama yra visiškai nesvarbūs ir visuomet turi tą patį neigiamą poveikį. Nesvarbu, kodėl apmokestinama. Ar dėl to, kad neva skatintų energetinį efektyvumą, ar dėl aplinkosauginių tikslų, ar tam, kad subsidijuotų neefektyvius gamintojus, ar tiesiog dėl to, kad labai reikia pinigų. Tai reiškia aukštesnes energijos kainas, sumažėjusį ūkio konkurencingumą ir didesnes sąskaitas žmonėms. Europos įmonės, ypač tos kurios turi galimybę, keliasi arba investicijas planuoja ne Europoje. Argumentas, neva aukšti mokesčiai yra gerai, nes „pripratina“ Europos pramonę ir gyventojus prie aukštų energijos kainų yra tiek pat absurdiškas, kaip ir pasiūlymas su skurdu kovoti atimant iš žmonių pusę atlyginimo. Mokesčiai energijai yra politikų kūrinys ir tai yra kone vienintelė energetikos problema, kuri gali būti sprendžiama politinėmis priemonėmis.
Antras klystkelis kyla iš noro „sutvarkyti“ rinką pagal kažkieno ribotą vaizduotę. Ką pastaruoju metu yra labai pamėgusi ES, tai vertikalios integracijos naikinimas (t.y. energijos gamyba ir tinklai negali priklausyti vienai įmonei). Diskusijų šiuo klausimu yra ištisai knygai. Bet EK pritaikė dvigubus standartus valstybinėms ir privačioms įmonėms. Jei energetikos įmonė yra priklausanti valstybei, užtenka, kad, pvz., tiekimą valdytų viena ministerija, o vamzdynus – kita, ir bus laikoma, kad įmonė yra išskaidyta. Nors kliūtis konkurencijai ir vieningos rinkos veikimui, kartu su savo turimomis monopolinėmis privilegijomis daugiausia kelia būtent valstybinės įmones.
Šioje vietoje reikia paminėti ir „lietuvišką“ „rinkos sutvarkymą“, kai vartotojams liepiama pirkti iš kokio nors konkretaus pardavėjo (pvz., SGD terminalas) ar konkrečiu būdu (pvz., per biržą). Abu atvejai yra sudėtingi, su aibe papildomų veiksnių. Bet esmė nesikeičia: jei vartotojams apsimokės pirkti energiją kitaip, jie taip ir darys net ir neverčiami.
Viskas, kas parašyta aukščiau yra seniai žinoma ir nuobodu. Verslui reikia stabilios valdžios, nekaitaliojamų sprendimų, o energetikos verslui to reikia – ypač. Verslui reikia laisvės veikti. Energetikos verslui – sprendimo laisvės, kaip, iš ko ir kur gaminti energiją. Vartotojams reikia teisės rinktis ir žemiausių įmanomų kainų. Visa tai ir sudaro energetinį saugumą.
