Pastebimi ženklai, kad Žemės orai pradėjo dramatiškai keistis, <…> įrodymų tiek daug, kad meteorologams net sunku juos visus išanalizuoti. Anglijoje augimo sezonas sumažėjo dvejomis savaitėmis <…> praėjusį balandį užfiksuotas rekordinis tornadų skaičius. <…> Kuo ilgiau planuotojai [politikai] atidėlios, tuo sunkiau jiems bus kuomet klimato kaitos padariniai taps niūria tikrove.
Vėstantis pasaulis, Newsweek, Balandžio 28, 1975
Jei ne data, daugelis pagalvotų, kad skaito vieną iš dabar labai populiarių straipsnių apie klimato kaitą – rekordiniai skaičiai, faktai ir raginimas kuo skubiau kažką daryti. Esminis skirtumas – šis „Newsweek“ straipsnis kalba apie tuo laiku labai aktualią problemą – globalinį atšalimą.
Tačiau dabar protus (arba širdis) valdo globalinis atšilimas. Jis pastebimas praktiškai visose gyvenimo srityse, nuo kultūros, iki ekonomikos. Daugiau nei pusė vaikų nuo 7 iki 11 metų amžiaus prastai miega[1], nes yra susirūpinę, kad jų tėvai ir politikai, nededa pakankamai pastangų kovoti su klimato kaita.
ES teigia besirūpinanti, kad galėtume miegoti ramiau. Visai neseniai ES viršūnės triumfavo priėmę patį ambicingiausią klimato kaitos aktą – iki 2020 m. patrigubinti atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą ir 20% sumažinti CO2 emisijas. Tačiau blaiviau mąstančiam piliečiui miegas turėtų sutrikti būtent dabar. Prisiėmusi pernelyg ambicingus įsipareigojimus ES neišvengiamai sudaro paskatas energijos kainų augimui, kurios kils dėl privalomų brangesnių energijos resursų naudojimo. O tai, nepaisant visos retorikos apie naują industrinę revoliuciją, turės neigiamų pasekmių visos ES konkurencingumui.
Labai keista, kai ES, kuri atsakinga tik už septintadalį žmonijos CO2 emisijų, nori vadovauti pasaulinei planetos gelbėjimo operacijai. Susidaro įspūdis, kad ši iniciatyva ES svarbi būtent todėl, kad suteikia ES taip trokštamo pasaulinio lyderio vaidmens. Dar keistesnis yra sprendimo priėmimo skubotumas, net nelaukiant kol bus paskelbta išsami Tarptautinio klimato kaitos komiteto (IPCC) ataskaita. Be abejo, ES lyderiams smagu pasirašinėti grandiozines deklaracijas, tačiau priimant dokumentą, kuris nupjaus dalį praktiškai kiekvieno ES gyventojo gerovės, reikia pamatuoti daugiau nei devynis kartus. Taigi, kuomet į klausimą, „kiek visa tai kainuos?“ ES lyderiai atsako „viskas bus gerai“[2], tikrai gali pradėti kankinti nemiga.
Kokį efektą ES prisiimtos priemonės turės temperatūros dinamikai už šimto metų, yra neaišku. Kaip ES sugebės įvykdyti sau išsikeltus reikalavimus, jei to nesugebėjo padaryti su žymiai mažiau ambicingu Kijoto protokolu. Keista, kodėl ES pasiryžusi prioritetą skirti atsinaujinančiai energetikai, ir ignoruoti atominę, nors tiek viena, tiek kita yra laikoma CO2 neutralia.
Nors plačiai skelbiama, kad esą visuomenė nori kovoti su klimato atšilimu, tai dar nereiškia, kad ta pati visuomenė nori už tai mokėti. Štai 2006 m. Eurobarometro apklausa rodo, kad 59% respondentų nėra pasiruošę mokėti daugiau už atsinaujinančią energetiką (2005 m. tokių buvo 54%). Tačiau energijos vartotojai už ES planų vykdymą neišvengiamai sumokės pirkdami brangesnę energiją.
Be abejo, vykdomai informacinės kampanijos įtakai sunku atsispirti, tačiau visoje šioje Holivudinėje ir aktyvistinėje maišalynėje ramiai miegoti neduoda viena mintis, kad realybė yra kur kas komplikuotesnė. Mokslo srityje dabar mes žinome daugiau nei prieš 30 metų, tačiau tai nereiškia, kad po 30 metų mūsų dabartinės prognozės neatrodys tokios pat neteisingos. Visas klimato kaitos reikalas yra smarkiai politizuotas ir tapęs politinių ir ekonominių interesų kovų laukų. Todėl tokioje aplinkoje būtent skubėjimas, faktų ir sprendimų nekvestionavimas yra tikrasis neatsakingumas tiek prieš dabartinius, tiek prieš ateities žmones.
[1] http://news.scotsman.com/uk.cfm?id=289422007
[2] BBC News, Europe diary: Whiff of hypocrisy, 15 March 2007
