Nespėjo Tarptautinis klimato kaitos komitetas (IPCC) išleisti visos ketvirtosios klimato kaitos ataskaitos, o politikai jau puolė rinkti „žaliųjų taškų“ ir skelbti vienas už kitą iškilmingesnius pareiškimus. Štai Europos Komisija iškilmingai paskelbė revoliuciją energetikos sektoriuje, o Žakas Širakas, kaip tikras prancūzas, pakvietė visus prisijungti prie Prancūzijos kovoje su klimato kaita. „Metas revoliucijai, – tarė jis, – nes greitai bus per vėlu.“
Dažnai tokius pompastiškus pareiškimus būtų galima vertinti kaip eilinę politikų veiklą – politikavimą, tačiau, atrodo, šį kartą nuo kalbų bus pereita prie darbų, o tai jau verčia sunerimti. Kai politikai pradeda radikaliai pertvarkinėti ekonomiką – gero nelauk. Juk didžiosios politikos tikslų ar ateities vizijų fone dabartinių gyventojų gerovė atrodo menka ir nereikšminga auka.
Tik reikėtų priminti, kad tikroji 18 a. industrinė revoliucija nebuvo paskelbta; ji tiesiog vyko skirtingose vietose skirtingu metu kaip natūralus ir savalaikis procesas. Būtent dėl to ji ir buvo sėkminga. Be abejo, istorija žino ir paskelbtų revoliucijų: Kinijos „Didysis šuolis į priekį“ ir Rusijos „Didžioji Spalio revoliucija“. Pirmoji privedė prie ekonominio kracho, o antroji – prie kracho apskritai.
ES siūlomame energetikos politikos pakete susipina klimato kaita, energetinė priklausomybė ir ES konkurencingumas, tačiau būtent su klimato kaita susiję sprendimai yra neabejotinai dominuojantys visoje strategijoje. Pagrindinė mintis – net jei kitos pasaulio šalys ir nesiims kovoti su klimato kaita, ES yra pasiryžusi tai daryti viena ir pasiekti, kad 2020 m. bent 20 proc. ES energijos būtų gaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Tikėtina, kad šis rodiklis bus privalomas kiekvienai šaliai–narei, taigi ir Lietuvai.
Turint galvoje, kad net ir po ilgų paramos metų atsinaujinanti energetika tesudaro 7 proc. ES naudojamos energijos, ES siūlomas planas yra labai ambicingas ir brangus. Kad ir kokie įmantrūs finansiniai mechanizmai būtų taikomi, didesnis brangesnės energijos vartojimas didins energijos kainas energijos vartotojams. Jei valstybės imtųsi kompensuoti išaugusias energijos kainas, realiai situacija nepasikeistų, nes kompensacijoms būtų naudojami tie patys mokesčių mokėtojų pinigai. Taigi buitiniai vartotojai ir pramonės įmonės bus priverstos pirkti brangesnę energiją, o valstybė leis lėšas tokios energijos gamybai skatinti.
EK argumentuoja, kad tokia neekonomiška politika reikalinga kovoti su klimato kaita. Argumentuojama, kad jei mes nieko nesiimsime, mūsų neabejotinai laukia katastrofiški padariniai, o bet koks nesutikimas su išplitusiu klimato kaitos alarmizmu yra laikomas mažiausiai blogo tono ženklu, neišprusimu ar prilyginamas holokausto neigimui.
Panikos ir politikavimo metu norėtųsi pateikti keletą objektyvių pavyzdžių (iš naujausios IPCC ataskaitos politikams), kurie dažnai yra neakcentuojami arba tiesiog ignoruojami. Pirma, per paskutinius 150 metų vidutinė temperatūra pakilo 0,75°C, o jūros lygis – 20 cm, arba „katastrofiškai“ 0,005°C ir 1,3 mm per metus. Per paskutinius 30 metų temperatūra kilo panašiai kaip 1910-1940 metų laikotarpiu; jūros lygis kilo daugmaž tolygiai per visą 150 metų. Antra, vertinant, ar žmogaus veikla yra atsakinga už klimato pokyčius, iš septynių kategorijų dvejose atsakymai yra „tikėtina“, penkiose – „labiau taip, nei ne“ (o keturiose iš minėtų penkių atsakymų pažymima, kad jie pagrįsti ekspertų nuomone, o ne tyrimais). Trečia, dabar yra dar mažiau aišku, koks oras bus 2100-aisiais: 2001 buvo prognozuojamas 1,4 – 5,8°C vidutinės temperatūros pakilimas, dabar šis intervalas išsiplėtė į 1,1 – 6,4°C.
Taigi, skirtingai nei dažnai teigiama politiniuose sluoksniuose, ne viskas apie klimato kaitą yra aišku. Tačiau politiniuose sluoksniuose globalinis atšilimas yra tapęs politiniu, o ne klimato reiškiniu ir nemaža dalis politinių veikėjų (ypač vakaruose) su juo yra susieję savo politines reputacijas, tad objektyvumo ir nuoseklumo klimato kaitos politikoje sunku būtų tikėtis. Juk žymiai lengviau gąsdinti rinkėjus pasaulio pabaiga, nei spręsti tikras problemas, pvz., ES konkurencingumo mažėjimą ar vis labiau neįvykdomą Lisabonos strategijos tikslą – „pasivyti ir aplenkti Ameriką“.
Pareiškimai, kad ES kovos su globaliniu atšilimu viena pati, net jei kitos šalys ir nesutiks, yra vienašališki, arogantiški ir tikrai neskatina kitų šalių prisijungti prie ES veiksmų. Be to, jei globalinis atšilimas ir vyksta taip, kaip teigia ES, tuomet kiekvienam turėtų būti aišku, kad globalios problemos vienašališkomis priemonėmis išspręsti neįmanoma.
Be abejo, ignoruoti perspėjimų ir mokslinių argumentų taip pat nereikėtų. Tačiau jei pačios baisiausios hipotezės yra teisingos, tada nemaža dalis klimato pokyčio reiškinių yra praktiškai nesustabdomi. Tuomet reikėtų koncentruotis į adaptacijos, o ne prevencijos mechanizmus. Nemaža dalis žmonijos ir dabar gyvena būtent prisitaikydami prie gamtos stichijų, o ne bandydami jas eliminuoti: žemės drebėjimams atsparūs namai Japonijoje, miestelius nuo sniego griūčių apsaugančios sienos Alpėse ir pan. Tuomet yra būtina diskutuoti, ar geriau stengtis panaikinti klimato atšilimą, ar galvoti, kaip prie jo prisitaikyti.
ES tikrai turi ką veikti energetikos srityje, ypač užtikrinant ilgalaikes naftos ir dujų tiekimo galimybes ir kuriant vidaus rinką. Tačiau didinti energijos kainas ir mažinti ES konkurencingumą, dėl to, kas, remiantis vis dar neaiškiomis prognozėmis, gali nutikti už šimto metų, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Klimatą reikia ir toliau tirti, depolitizuojant, darbą paliekant mokslininkams ir vengiant skubotų sprendimų.
„Devynis kartus pamatuok, dešimtą – pjauk“ yra gera lietuviška patarlė. Gaila, kad didžiosios politikos fone ji dažnai ignoruojama.
