Apsaugoti ir apsisaugoti nuo gamtinių dujų kainų kitimo yra nei įmanoma, nei reikalinga, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir žalinga. Būtent toks „apsaugojimas“, dujų kainas smulkiesiems vartotojams subsidijuojant stambiųjų vartotojų sąskaita, sukūrė situaciją, kai sąlyginai daugiau vartotojų atsisakė centrinio šildymo paslaugų ir pasirinko individualų šildymąsi dujomis. Dabar šių vartotojų šilumos kaina priklauso vien nuo gamtinių dujų kainų, tuo tarpu centrinio šildymo sistema turi daugiau galimybių keisti energijos šaltinį.
13 proc. punktų PVM lengvata šildymui, kompensacijos už šildymą, neefektyvių vartotojų kryžminis subsidijavimas efektyvių vartotojų sąskaita neskatino taupaus šilumos naudojimo, o būtent dėl didelių šilumos nuostolių išauga būsto apšildymo kaina. Siūloma lengvata daugiau kompensuoja vartotojams, vartojantiems daugiau šilumos: ir turintiems daugiau gyvenamojo ploto, ir dėl prastos izoliacijos šildantiems orą.
Siūloma PVM lengvata yra trumparegiška ir neefektyvi reakcija į globalų energetinių išteklių kainų augimą. Tokia politika, orientuota į pasekmių, o ne priežasčių šalinimą neišvengiamai prieina liepto galą: 5 proc. PVM lengvata, kai kaina kyla penktadaliu, o ateityje kils dar daugiau, tėra kosmetinė priemonė. Šiame kontekste veiksminga politika turi kurti paskatas energetinius išteklius naudoti efektyviai, o ne bandyti mažinti kainą, kurią moka vartotojas.
