Lietuviai – statybininkų tauta. Na, o kuomet vyksta valdiškos statybos, tuomet visi klausimai ar abejonės tampa nebesvarbios. „Valdžia pastatys – bus pigiau“. Klausimai „kaip?“, „kodėl?“, „o gal ir nebus?“ bent jau viešosiose diskusijose yra paliekama nuošalyje. Taip pat nekalbama, kad šiose statybose egzistuoja bent penki potencialūs interesų konfliktai.
Interesų konfliktas Nr. 1: pigi šiluma elektros vartotojų sąskaita
Kokia yra šių statybų esmė: pigiai gaminti šilumą, o elektrą parduoti kaip šalutinį produktą? Ar gaminti brangią, vartotojų subsidijuojamą elektros energiją, o šilumą, kaip šalutinį produktą, tiekti miestui?
Jei planas remiasi subsidijuojamos elektros energijos gamyba, tai reikštų, kad siūlomas šilumos kainos sumažėjimas nemaža dalimi gali remtis tokiu principu: elektrinės gamins elektrą, kurią brangiai bus priversti nupirkti visi Lietuvos vartotojai, o gamybos procese likusi šiluma bus patiekiama Vilniui ir Kaunui.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tokia tvarka nebūtų jokia naujovė Lietuvoje. Bet šis principas turi ir ydų. Principą „brangi elektra visiems, pigi šiluma – konkrečiam miestui“ plėtojant iki absurdo galima sukurti tokią „pertvarką“, kad elektra visiems vartotojams būtų labai brangi, o šiluma didžiuosiuose miestuose – kone nemokama. Tik tada nebūtų, kam tos brangios elektros energijos vartoti – visos pramonės įmonės jau seniai bus užsidariusios būtent dėl per brangios elektros energijos.
Interesų konfliktas Nr. 2: teisėjas smūgiuoja į vartus
Neabejoju, jog valdžia supranta, kad neįmanoma šilumos elektros piginti elektros energijos kainos sąskaita. Tada iškyla kitas klausimas: kurioms iš dabar šilumą ir elektrą gaminančių ir taip šilumą piginančių elektrinių bus atimta kvota gaminti brangią elektros energiją. Kaip tai bus padaryta? Konkuruojant ir pasiūlant brangią elektros energiją už šiek tiek mažesnę kainą nei dabartiniai gamintojai? Ar tiesiog Vyriausybės įsakymu?
Šitoje vietoje Vyriausybė yra akivaizdžiame interesų konflikte. Projektą vykdysianti „Lietuvos energija“ priklauso Vyriausybei. Vyriausybė taip pat sprendžia, kurie gamintojai gali gaminti vartotojų subsidijuojamą elektros energiją. Tas pats, kas futbolo rungtynėse teisėjas būtų vienos iš komandų narys. Arba, jei valdžia pasistatytų duonos kepyklą ir lieptų visiems pirkti duoną būtent iš jos.
Interesų konfliktas Nr. 3: paprasti ir „išrinktieji“
Analogija su duonos kepykla nėra tokia teorinė. Valdžia kuria ir kitą interesų konfliktą. Dabar, ypač didžiuosiuose miestuose, veikia konkuruojantys šilumos gamintojai, kurie priversti tarpusavyje konkuruoti ir šilumą tiekti mažesne kaina. Kaip tik šiuo metu be didesnių viešų diskusijų stumiamas ir dar vienas įstatymo projektas – kad šiluma pirmumo tvarka būtų superkama iš valdžios pasirinktų šilumos gamintojų.
Pratęskime analogiją su duonos kepykla. Įsivaizduokite, valdžia pastato duonos kepyklą optimaliomis sąlygomis galinčią kepti 30 tonų duonos. Tada valdžia išleidžia įstatymą, kad visos parduotuvės pirmumo tvarka duoną privalo pirkti iš valdžios kepyklos. Trūkstamą duonos kiekį parduotuvėms „leidžiama“ įsigyti rinkoje. Kas tokioje situacijoje veikia privilegijuotomis sąlygomis? Valstybinė kepykla, kuriai garantuotas stabilus duonos nupirkimo kiekis, kuri gali sudaryti ilgalaikius kontraktus dėl dujų, miltų ir kitų žaliavų tiekimo, ar rinkoje likę duonos gamintojai, kurie net nežino, ar parduotuvės apskritai galės įsigyti jų duoną?
Beje, būtų galima padaryti ne vieną galimybių studiją, „įrodančią“, kad tokia valstybinė kepykla duoną keptų pigiau nei rinkos dalyviai. Bet tai būtų ne valdžios vadybos gebėjimų ar valstybinio kapitalo pranašumo įrodymas, o privilegijų išraiška. Suteik bet kokiai įmonei privilegijas prieš konkurentus ir tokia įmonė nukonkuruos kitas įmones.
Interesų konfliktas Nr. 4
ES trečiasis energetikos politikos paketas, kurį, beje, Lietuvos valdžia yra priėmusi ir juo ne kartą viešai motyvavusi sprendimus, akivaizdžiai sako, kad energijos gamyba ir energijos persiuntimo infrastruktūra turi būti atskirtos. Paprastai tariant, elektrinės ir laidai privalo būti valdomi atskirai.
Siūlomos pertvarkos atveju „Lietuvos energija“ vėl investuotų į energijos gamybą. Pertvarka vestų į priešingą pusę nuo to, kaip Lietuva bandė pertvarkyti elektros energijos sektorių. Formaliai ir prieš Europos Komisiją gali ir įmanoma įrodyti, kad jokio pažeidimo čia nėra. Bet akivaizdu, kad principai yra pažeidžiami. Liūdnai galima konstatuoti, kad visuotinai pripažįstami principai ar įstatymai valdžios projektams yra netaikomi.
Interesų konfliktas Nr. 5
Paskutinis aspektas – šias statybas norima pripažinti valstybinės svarbos projektais. Tai reikštų, kad, pvz., visi teritorijų planavimo, aplinkosauginiai ir kiti saugikliai bus patraukti į šoną. Valdiškos statybos nesusidurs su visomis kliūtimis, derinimais su visuomene ir kitais barjerais. Nesu barjerų šalininkas. Bet negi tikrai manote, kad jei valdžia nusprendė vykdyti statybas ir pati valdžia sprendžia, kokius projektus pripažinti „valstybinės svarbos“, svarstymas bus bent kiek objektyvus?
Garantuoju, jei šias statybas vykdytų privatus investuotojas, tai matytume visą chorą „žaliųjų“, „visuomenininkų“, Seimo narių ir kiti politikų, puolančių į barikadas ginti viešąjį interesą ar balinį vėžlį. Dabar gi viskas tylu, ramu.
Problema – ne statybose. Galbūt ilguoju laikotarpiu jos ir pasiteisins. Problema – kaip priimami sprendimai. Sąžiningos taisyklės visiems investuotojams ir maksimaliai apginti vartotojų interesai. Štai kuo turėtų rūpintis politikai. Bet kol valdžia rūpinsis individualiomis statybomis, tol energetikos politika ir įstatymai bus orientuoti ne į vartotojus, o į energetikos objektų statybą.
Ši šilumos ūkio pertvarka tėra dar vienos statybos. Vienintelis pertvarkos požymis yra tai, kad statyboms pateisinti eilinį kartą yra keičiami pamatiniai principai.
