Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
Anksčiau yra tekę liūdnai juokauti, kad net jei Lietuvoje būtų atrasta aukso ir deimantų, tai neatneštų jokios naudos, nes niekas neišduotų leidimų juos kasti. Kažkas panašaus vyksta ir su skalūnų dujomis. JAV įmonėms pradėjus ruoštis žvalgybos darbams Lietuvoje, atsirado politikų, abejojančių projekto nauda. Ką gi, skalūnų dujos yra daug egzotiškesnis dalykas nei įprastas smėlis ar durpės. Pridėkime dar tokį baisiai skambantį žodį kaip „hydraulic fracking“ (liet. – hidraulinis plėšymas) ir turime gana nuspėjamą politikų reakciją – „gal geriau nereikia“.
Ar reikia Lietuvai plėtoti skalūnų dujų gavybą? Pirma, klausimas užduodamas per anksti, nes dar kalbama tik apie žvalgybą. Jei skalūnų dujos lyg ir pasiteisino JAV, tai dar nereiškia, kad pasiteisins Lietuvoje ar Europoje. Antra, skalūnų dujas reikia traktuoti kaip bet kokį kitą kurą ir rinktis pagal kainą. Tai, kad energijos šaltinis yra vietinis, dar nereiškia, kad jis atsipirks. Pasaulyje yra daugybė atvejų, kuomet vietinis kuras pradedamas naudoti tik tada, jei ženkliai pabrangsta importas, pvz., naftos iš skalūninio smėlio gavyba Kanadoje ekonomiškai pasiteisino tik po naftos kainų kilimo. Biokuras Lietuvoje yra artimesnis pavyzdys – ar būtų jis taip naudojamas, jei dujų kainos nebūtų sukilusios?
Bet daug svarbiau – „reikia-nereikia“ klausimas yra beprasmis. Tai tolygu klausimui, ar reikia naujos gamyklos, naujo prekybos centro ir pan. Reikia ar nereikia, statyti ar nestatyti, tesprendžia tie, kas ketina investuoti, o ne politikai, analitikai ar komentatoriai. Valstybės politika turėtų būti elementariai paprasta – sudaryti sąžiningas sąlygas visiems norintiems veikti ir neprisižadėti nebūtų dalykų, už kuriuos vėliau tektų mokėti mokesčių mokėtojams.
Vieninteliai, kas skalūnų dujų gavybos atveju gali turėti kažką panašaus į pretenzijas ar nepasitenkinimą, yra vietinės įmonės, gyventojai, kaimynai. Bet tik tuo atveju, jei pažeidžiamos jų nuosavybės teisės. Žodžiai, „man nepatinka“, „geriau, kad nebūtų“ nėra argumentai. Tai lyg piktintis, kad šalia gyventi atsikėlė nepatinkantis kaimynas. Gražus vaizdas pro langą nėra nuosavybė, nebent pats tą teritoriją esi nusipirkęs.
Tiesa, skalūnų atveju turime painiavą: žemės paviršius priklauso žmonėms, o gelmės – valstybei. Galima ilgai ginčytis, kuris nuosavybės modelis yra tinkamesnis: žemė ir gelmės priklauso savininkui ar gelmės visuomet priklauso valstybei. Pasaulyje yra įvairių modelių. Bet nepaneigtina, kad jei ir paviršius, ir žemės gelmės priklausytų savininkui, tai niekam nekiltų klausimų, kodėl, pvz., naftos ar dujų išgavėjai turėtų susitarti su žemės savininku dėl jo žemėje (ar po žeme) vykdomos veiklos. Pasisavindama žemės gelmes, valstybė užprogramuoja konfliktą tarp žemės savininkų ir gavybos įmonių.
Valstybės renkami mokesčiai už gamtos išteklius irgi yra sukonstruoti taip, kad su vietine bendruomene susitarti būtų kuo sudėtingiau. Surenkami mokesčiai (didžioji dalis) tenka centrinei valdžiai, nors paveikiama yra ta aplinka, kurioje gyvena vietinė bendruomenė. Protestuodami prieš naujus projektus gyventojai jaučiasi teisūs, jei nemato jų tiesioginės naudos, bet mato tai, kas jiems nepatinka. Naujų projektų vystytojai, savo ruožtu, jaučiasi teisūs, nes už leidimus ir taršą su centrine valdžia jie jau atsiskaitė. Užtektų visus mokesčius už gamtos išteklius palikti savivaldybėms ir, tikėtina, gyventojai ir verslininkai prie derybų stalo susėstų daug greičiau ir produktyviau.
Žiūrint dar plačiau, kai kurių politikų reakcija į skalūnų dujų žvalgybą iliustruoja problemą, kurią mėgstama ignoruoti. Konkretūs verslo interesai žlunga atsitrenkę į nepajudinamas valstybinio aplinkos apsaugos reguliavimo uolas. Pridėkime dar bet kokį projektą galintį sustabdyti abstraktųjį „viešojo intereso gynimą“ ir didesnių investicijų pritraukimas tampa laviravimu ant ištempto lyno. Kol mes laviruojame, investicijas pasiima kiti: ne Lietuvoje, o kitur statomos gamyklos, kitur atliekamos investicijos, kitur auga atlyginimai.
Tiesa, nesąžininga būtų kaltinti tik aplinkos apsaugą. Investuotojus atbaido ir aibė kitų biurokratinių kliūčių: nuo teritorijų planavimo iki darbo santykių. Situacija yra tiek prasta, kad net pati valdžia nesugeba peršokti visų savo pačios sugalvotų biurokratinių kliūčių. Jei kas nors abejoja, tepabando tokį minties eksperimentą. Kiek būtų užtrukęs poveikio aplinkai vertinimas, jei stambų projektą, tokį kaip Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, būtų bandžiusi įgyvendinti privataus, o ne valstybinio kapitalo įmonė? Kokiai privačiai įmonei būtų leista nusitiesti elektros laidus per mišką? Valstybiniams projektams sukuriamos išimtys, leidžiančios apeiti pačios valstybės sukurtas kliūtis. Nejaugi normalu, kad, norint statyti ką nors rimtesnio, projektą reikia paskelbti „ypatingos valstybinės svarbos“, nes priešingu atveju, rizikuojama užklimpti biurokratijos brūzgynuose?
Situacija su skalūnų dujomis iliustruoja bendresnes ūkio problemas. Pirma, Lietuvoje yra ką kurti ir ką gaminti, tereikia verslininkų, netradicinio požiūrio, technologijų, investicijų. Antra, didžiausios kliūtys kūrybai ir gamybai kyla iš valdžios sprendimų, leidimų, draudimų. Gera žinia yra tai, kad visos tokios kliūtys yra „popierinės“ ir jas galima pašalinti paprastu politiniu sprendimu. Bloga žinia – daug kas bandė, nedaug kam pavyko. Dereguliavimo žirklės yra ne kartą atšipusios į biurokratijos pančius.
Visos valdžios save pateikia kaip kursiančias ir gaminančias. Nors naudingiausia, ką valdžia gali padaryti, yra sukurti ir palaikyti sąžiningas žaidimo taisykles. Vis dėlto valdžia labai dažnai ne tik nesugeba sukurti kokybiškų taisyklių, bet ir pati jas nuolat pažeidinėja. Susikuria situacija, kuomet norint įgyvendinti stambesnius projektus, reikia eiti pas valdžią, užsitikrinti palaikymą ir garantijas, kad nebus kliūčių. Nuo čia iki elementarios korupcijos yra tik vienas žingsnis.
Kaip pagerinti situaciją? Kalbant abstrakčiai, reikalinga plataus masto dereguliavimo iniciatyva, radikaliai mažinanti biurokratų skaičių, taisyklių kiekius ir jų sudėtingumą. Kalbant konkrečiai, pradėti būtų galima mažinant politikams suteiktas de facto teises stabdyti projektus, kuriose nenaudojami valdiški pinigai. Politikų politinės abejonės, nuomonės ar pasvarstymai „gal geriau nereikia“ galėtų būti aktualūs tik tada, jei projektuose yra naudojamos valstybės (t.y. mokesčių mokėtojų) lėšos.
