Diskusijoje apie suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą vyrauja „darom“ ar „statom“ retorika. Lyg brangaus ir ilgalaikio energetikos projekto įgyvendinimas būtų tas pats, kas susirinkti į talką ar žaidžiant kazino pastatyti „ant juodo“. Patarimas šiuo atveju būtų – „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“.
O matuoti yra ką. Projekto ekonominis pagrįstumas priklauso nuo terminalo galimybės išnaudoti kainų skirtumus skirtingose rinkose. Be to, neužtenka tik palyginti kainas dujų „ant sienos“ ir „jūroje“. Dujos „jūroje“ turi būti tiek pigesnės, kad apsimokėtų jas atgabenti, užmokėti už terminalo pastatymą, įjungimą į sistemą. Šių išlaidų negalima tiesiog ignoruoti, jas pavadinus „infrastruktūros kaštais“. Galutinė energijos kaina vartotojui susideda iš energijos ir infrastruktūros kainos. Vartotojui visiškai nesvarbu, dėl ko energijos kaina aukšta – ar dėl brangios energijos, ar dėl brangios infrastruktūros. Todėl būtų neprotinga neįvertinti, kad projektas, paremtas kainų skirtumų išnaudojimu, turi rizikos.
Blogai yra ne pati rizika, bet tai, kaip ji yra suvaldoma. Įstatymu projekto rizika vartotojams yra perkeliama du kartus. Pirmasis – įpareigojimas 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo. Kitaip tariant, jei prielaidos nepasiteisina, t.y. terminalas dujų nepatiekia pigiau, tuomet vartotojai yra verčiami pirkti iš terminalo.
Tai, kad įstatymas numatytas tik dujas importuojančioms įmonėms, neturėtų sudaryti iliuzijos, kad jis nepalies visų vartotojų. Beveik visos dujas importuojančios įmonės yra dujų tiekėjos. Brangsta dujos tiekėjams, brangsta ir dujų vartotojams. Na, o dujų vartotojai dažnai yra energijos tiekėjai. Dujų pabrangimas nuvilnija per visą energijos – dujų, šilumos, elektros – rinką.
Antrasis rizikos perkėlimas vartotojams – jau minėtas terminalo sąnaudų perkėlimas į perdavimo tarifą. Jei terminalo sąnaudos yra dengiamos iš perdavimo tarifo, tuomet terminalas yra konkurencingas ir prie mažesnio skirtumo tarp dujų kainų „jūroje“ ir „ant sienos“. Bet tik todėl, kad dalis rizikos ir išlaidų yra perkeliama vartotojams.
Verslas su rizika susiduria kiekvieną dieną. Yra galybė praktikų, kaip ją sumažinti. Paprasčiausias, naudotas dar nuo Kolumbo ekspedicijos finansavimo laikų – rizikos pasidalijimas su kitais investuotojais. Jei investuotojų ieškoma ir AE projektui, kodėl negalima kviesti investuotojų ir čia? Jei yra tikima, kad valstybinis kapitalas veikia geriau nei privatus, kodėl tada valstybiniam investuotojui negalima kelti uždavinio bent veikti taip, kaip privatus? Kad vartotojai norėtų, o ne įstatymu būtų verčiami pirkti dujas?
Beje, „Darom“ talkininkai naudoja tik savo išteklius. Lošėjai kazino – tik savo pinigus. Ten sprendimai paremti „darom“ ir „statom“ retorika – tinka. O valstybės pinigais finansuojami energetikos projektai yra per svarbūs, kad galima būtų pasiremti vien tik politiniu apsisprendimu.
Projektas, paremtas finansinės naštos perkėlimu vartotojams, netruks susilaukti visuomenės pasipriešinimo, jei rizika nepasiteisins. Dabar reikia ne politinio susitarimo, o skubaus įstatymo projekto taisymo. Bent jau neversti vartotojų pirkti dujų iš būsimo terminalo.
