Diskusijoms apie šilumos kainas rimtai užkaitus, išlindo amžinasis argumentas apie įmonių „perėmimą valstybės nuosavybėn“. Tačiau, tai jokia naujiena. Žinoma, kas nors, išėjęs su raudona vėliava, šimtasiūle ir transparantu, kad visa nuosavybė turi priklausyti liaudžiai, susilauks pajuokos ir siuntimo pasirausti istorijos šiukšlyne. Bet šimtasiūlę pakeiskime kostiumu, o vėliavas ir transparantus – „powerpointo“ prezentacija, ir idėja nebeatrodys tokia nepriimtina. Matyt, dalies politikų įsitikinimas, kad „rimtais dalykais“ (pramone, energetika, transportu) turėtų užsiimti valstybė, o privačiam sektoriui reikia palikti „lengvąją pramonę ir prekybą“ (na, gal dar ir pramogas), greičiausiai niekur nebuvo dingęs. Kai kam net ir „perestroika“ ar leidimas kurti kooperatyvus, matyt, vis dar yra radikalaus liberalizmo pavyzdys.
Valdžia pamiršo, kad ji pati kuria monopolijas
Argumentai, kad šilumos tiekimo įmonės yra monopolijos ar „natūralios monopolijos“ ir dėl to turėtų priklausyti valstybei, yra netinkami. Šilumos tiekimo įmonės miestuose (dažniausiai) yra vienintelės centralizuotos šilumos tiekėjos, bet ne vienintelis būdas apsirūpinti šiluma. Senesniuose daugiabučiuose į kiekvieną butą yra nutiesta veikianti gamtinių dujų ir elektros energijos tiekimo infrastruktūra. Tereikia investicijų – ir apsirūpinimo šiluma monopolijos – kaip nebūta. Žinoma, centralizuotas šildymas turi daug privalumų ir dideliuose miestuose (ar jų dalyse), ko gero, yra ekonomiškiausias būdas apsirūpinti šiluma. Bet tai turėtų būti vartotojų pasirinkimas, o ne valdžios nurodymas.
Tad ir kliūtis, su kuriomis susiduria gyventojai, norintys atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo, sukuria ne įmonės, o įstatymai. Paradoksalu, bet valdžia, nuolat plūstanti „monopolininkus“, patogiai „pamiršta“, kad pakeisti apsirūpinimo šiluma būdo neleidžia ne šilumos tiekėjai (ar juo labiau privatūs šilumos tiekėjai), o ta pati valdžia. Valdžia rūstauja, pliekia įmones ir žada imtis žygių prieš energetikus ir jų galią. Nors iš tikro beveik visa monopolinė galia, kurią turi tiekimo įmonės, yra suteikta valdžios.
Apskritai žmonės yra suklaidinti „gero“ ir „blogo“ dėdės žaidimo. Žmonių nepasitenkinimą kainomis valdžia („geras dėdė“) nukreipia į šilumos tiekimo įmones („blogą dėdę“). Įdomu, kur valdžia nukreipinėtų žmonių nepasitenkinimą, jei šilumos įmonės priklausytų valstybei? Ar tik ne į tą patį veiksnį, nuo kurio kenčia ir šilumos įmonės, t. y. brangų kurą? Liūdniausia, kad paprastam žmogui nuo to niekas nepasikeis. Dabar žmogus girdi: „kalti privatininkai“. Jei šilumos ūkį perimtų valstybė, žmogus girdėtų: „kaltos brangios dujos“.
Šilumos kainos tiek pat augo ir savivaldybės, ir privačiose įmonėse
Lietuvoje beveik pusę centralizuotos šilumos tiekimo įmonių valdo privačios kompanijos. Panaši situacija ir politikų pavyzdine laikomoje Švedijoje. Galiausiai, juk Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje yra investavusios būtent Europos šilumos tiekimo kompanijos. Jei į tam tikrų miestų šilumos tiekimo įmones nebūtų investavusios privačios įmonės, ar šilumos kainos dabar ten nebūtų dar aukštesnės? Valdžios nuosavybės savininkai tendencingai pamiršta, kad privačios įmonės investavo daug privačių lėšų į šilumos ūkį dar iki tol, kol Lietuvą ir savivaldybėms priklausančias šilumos įmones pasiekė ES fondai.
Norint pagrįsti teiginius, kad valstybė šilumos ūkyje tvarkytųsi geriau, neužtenka palyginti kainų miestuose, kuriuose šilumos ūkį valdo privačios ir kuriuose – valstybinės įmonės. Taip sulyginant daromos prielaidos, kad visos įmonės, ir privačios, ir savivaldybių, veiklą pradėjo nuo vienodų starto pozicijų (t. y. vienodų šilumos tiekimo įmonių), o juk taip nėra. Toks sulyginimas taip pat nieko nepasako apie priežastis. Ar šilumos kaina yra aukšta būtent todėl, kad ten veikia privačios įmonės? Ar įmones perėmus valstybei kainos sumažėtų ir ar sumažėtų būtent dėl to, kad jas perimtų valstybė?
Esminis šilumos kainos augimo šaltinis – auganti kuro kaina: dujos per metus brango vidutiniškai 36 proc., biokuras – 16 proc. Kaip su žaliavos brangimu susitvarkė skirtingos privačios ir valdiškos įmonės? Lyginant 2011 ir 2012 sausio tarifus, miestuose, kuriuose veikia privačiai valdomos įmonės, kainos vidutiniškai išaugo 10,2 proc., savivaldybių – 10,8 proc. (VKEKK duomenys).
Tad jei išaugusių kainų argumentas yra naudojamas paskelbti privataus kapitalo šilumos sektoriuje pabaigą, kodėl tada neskelbti lygiai tokio pat nuosprendžio valdiškam kapitalui? Niekas nesiginčija, kad augančios šilumos kainos, didelis jo suvartojimas ir maži žmonių uždarbiai nėra problema. Tačiau nė vienos iš šių problemų nepavyks išspręsti atsisakant privačių įmonių ar privačių investicijų.
Privačios nuosavybės pakeitimas valstybine – ne problemos sprendimas
Norint įgyvendinti prieš keletą mėnesių aprašytus planus atpiginti šilumą daugiau elektros energijos gaminant didžiuosiuose miestuose (o ne Elektrėnuose), visiškai nebūtina perduoti šilumos įmonių valstybei. Tam tereikia pakeisti viešuosius interesus atitinkančios elektros energijos supirkimo tvarką. Šilumos sistemų prižiūrėtojų atskyrimas nuo šilumos tiekėjų jau irgi vyksta. Valdžia, kalbėdama apie šilumos įmonių perėmimą, nepateikia jokių argumentų, kaip ir kodėl tai sumažins šilumos kainas. Nors lyg ir neturėtų būti naujiena, kad privačios nuosavybės pakeitimas valstybine pats savaime jokių problemų nesprendžia.
Tam, kad šiluma pigtų (ar bent nebrangtų) ilgalaikėje perspektyvoje, reikalingos ne manipuliacijos kaina ar nuosavybe, o investicijos, kurioms atlikti valdžia lėšų neturi ir neturės. Ekonominė situacija ir Lietuvos investicijų perspektyvos yra gana sudėtingos ir be artėjančių priešrinkiminių raginimų „atsiimti valstybės turtą“. Net nesinori galvoti, į kokias žemumas kristų Lietuvos reitingas investuotojų akyse, jei, valstybės vadovams pritariant, būtų imtasi veiksmų prieš kurią nors privačią įmonę. Tie, kas save laiko rimtais ir atsakingais politikos veikėjais, turėtų stabdyti pražūtingas iniciatyvas, o ne jas skatinti. Kad ir koks saldus beatrodytų populizmo medus.
