Valstybė yra pasiryžusi Lietuvoje statyti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą, kuris turėtų užtikrinti žemesnę dujų kainą visiems Lietuvos vartotojams. Projektui įgyvendinti jau pasirinkta valstybei priklausanti įmonė, atliekami kiti pasiruošimo darbai, šiam projektui skirtas įstatymas šiuo metu kaip tik svarstomas Seime.
Ką šis projektas reiškia Lietuvos gyventojams? Tai, kad dujos gali atpigti. Tačiau lygiai taip pat egzistuoja galimybė, kad pastačius terminalą dujos ne atpigs, o pabrangs. Paprastai kalbant, dujos gali atpigti tik tokiu atveju, jei rinkose terminalą pavyks nusipirkti tokia žema kaina, kad net ir įskaičiavus jo sąnaudas, jo tiekiamos suskystintosios dujos bus pigesnės už tiekiamas jau esamais vamzdynais. Kitaip tariant, šis projektas turi daug rizikų, tame tarpe ir pačią pavojingiausią, kad pastačius terminalą dujų iš jo pirkti tiesiog neapsimokės.
Rizika yra natūrali verslo sudedamoji dalis, kurią prisiima investuotojai. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nei privataus verslo projektuose, visa rizika yra perkeliama vartotojams. Kaip? Šiuo metu Seime svarstomame įstatymo projekte yra numatytos dvi esminės nuostatos, nepalankios vartotojams. Pirma, pastačius terminalą visi dujų vartotojai, įskaitant ir gyventojus, (tiesiogiai ar netiesiogiai) privalės net ketvirtadalį dujų pirkti iš SGD terminalo. Antra, beveik visi šio terminalo kaštai bus perkeliami į perdavimo tarifą, kurį galutinėje kainoje sumoka visi dujų naudotojai.
Ką reiškia įpareigojimas 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo?
Tai, kad Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymas reglamentuos dujas importuojančių įmonių veiklą neturėtų visuomenei sukurti iliuzijos, kad paprastų žmonių šis dešimtmečio projektas nepalies. Jei dėl SGD terminalo pastatymo galutinė dujų kaina išaugs, atitinkamai brangs ir šiluma vartotojams, ir elektra (jau nekalbant apie pačias dujas). Taigi, įstatyme numatytas įpareigojimas pirkti 25 proc. dujų iš SGD terminalo palies beveik visus energijos vartotojus.
Toks įpareigojimas reiškia, kad įmonės (ir gyventojai) privalės dujas iš SGD terminalo pirkti, net jei jos bus tiekiamos brangiau nei iš dabartinių tiekėjų. Tokiu būdu ant vartotojų pečių yra perkeliama esminė projekto rizika, kad terminalui vis dėlto nepavyks dujas tiekti pigiau. Logika čia paprasta. Jei valstybei priklausanti SGD terminalo bendrovė sugebės rasti pigių dujų – vartotojai jas nupirks, jei nesugebės – vartotojai vis tiek jas nupirks (nes taip lieps būsimas įstatymas). Jei versle riziką prisiima verslininkai, tai šiuo atveju „verslininkais per prievartą“ tampa absoliučiai visi dujų vartotojai (ir kai kurie šilumos bei energijos vartotojai).
Priežastis, kodėl įstatyme įvedama tokia prievolė, galima suprasti: įpareigojimo reikia tam, kad SGD terminalas išsilaikytų ir, pirkdamas didesnį kiekį dujų, gautų palankesnę kainą. Bet „suprasti“ nereiškia „pateisinti“. Yra esminis skirtumas tarp rizikos valdymo ir prievartinio rizikos perkėlimo vartotojams. Verčiant vartotojus pirkti iš konkretaus pardavėjo, galima pateisinti bet kokį valdžios „verslą“. Gal reiktų statyti valstybinę duonos kepyklą – juk duona yra labai svarbi prekė, gal net svarbesnė už dujas? Ir jei valstybinei duonos kepyklai bus garantuojami pirkimai, pvz., įpareigojant duona prekiaujančias įmones (parduotuves) 25 proc. duonos pirkti iš valstybinės kepyklos, tokia kepykla išsilaikys (o gal net ir pelną neš). Tik išsilaikys, žinoma, ne pati, o visų duonos vartotojų ir kitų kepyklų sąskaita.
Išlaidų perkėlimo į perdavimo tarifą pasekmės
Net jei SGD bendrovei pavyktų gana pigiai rinkoje nusipirkti dujų ir atsiplukdyti jų į Klaipėdą, yra dar ir terminalo pastatymo ir prijungimo prie Lietuvos gamtinių dujų sistemos išlaidos. Svarstomame įstatyme numatyta, kad šios išlaidos bus padengiamos iš perdavimo tarifo. Principas toks: pirma, SGD terminalo infrastruktūros išlaidos yra įtraukiamos į perdavimo tarifą; antra, dėl to perdavimo tarifas išauga, kartu didindamas ir galutinę dujų kainą, kurią sumoka visi dujų vartotojai; trečia, lėšas už tarifo padidėjimą pasiima SGD terminalo bendrovė ir taip sumoka už atliktas investicijas.
Taigi iš tikrųjų už terminalo pastatymą sumokės ne kas kitas, o vartotojai – įmonės ir gyventojai. Žinoma, čia galima būtų atkirsti, kad vartotojas visada už viską sumoka (už išlaidas rūbų reklamai, išmaniųjų telefonų tobulinimui ir t.t.). Tačiau yra esminis skirtumas. Rūbų ar telefonų atveju, vartotojas turi teisę rinktis – pirkti ar nepirkti naujo rūbo ar telefono ir taip finansuoti rūbų reklamą ar telefonų tobulinimo išlaidas. Suskystintų dujų terminalo atveju pasirinkimo nėra. Jei jau vartoji energiją, kaip tai daro beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas, tai privalėsi finansuoti ir SGD projektą. Kitaip tariant, vartotojai taps dar ir „investuotojais per prievartą“.
Ką daryti?
Pirma, būtina atsisakyti įpareigojimo vartotojams 25 proc. gamtinių dujų pirkti iš SGD terminalo. Vietoje to SGD terminalo įmonei reikia iškelti uždavinį dujas patiekti tokia kaina ir tokiomis sąlygomis, kad vartotojai būtų suinteresuoti (o ne įpareigoti) dujas pirkti būtent iš SGD terminalo, o ne iš kitur. Antra, neįtraukti terminalo įrengimo išlaidų į perdavimo tarifą. Vietoje to svarbu numatyti, kad investicijų grąžą SGD bendrovė ilgainiui atsiims tiekdama dujas vartotojams.
Jeigu būgštaujama, kad tokiomis, į rizikingą projektą vartotojų per prievartą neįpainiojančiomis sąlygomis, SGD terminalo neįmanoma įgyvendinti, tokiu atveju derėtų visiems pripažinti, kad pasiūlytas projektas apskritai yra nerealistiškas. Esminis klausimas yra ne reikia ar nereikia Lietuvai suskystintųjų dujų terminalo (ar kokio kito energetikos projekto), bet kokį poveikį jisturės Lietuvos žmonėms. Projektą įgyvendinti bet kokia kaina, visą riziką uždedant energijos vartotojams, nėra tikslinga. Energetikos srityje reikia ne iniciatyvų apskritai, o tokių iniciatyvų, kurios rinkos sąlygomis užtikrina mažiausią kainą.
