Faktai ir analizė. FLEXICURITY principų įgyvendinimas darbo rinkos politikoje

ATSISIŲSTI: http://files.lrinka.lt/Faktai_ir_analize/FA_Flexicurity.pdf

LLRI: ES šalių narių patirtis rodo, lankstus darbo santykių reguliavimas didina užimtumą

SANTRAUKA

Vis sparčiau augantis nedarbas, pasikeitęs darbo pobūdis paskatino Europos Sąjungos nares ieškoti sprendimo, kaip būtų galima pagerinti darbo rinkos situaciją. Pasirinktas skandinaviškas flexicurity modelis, kuriuo siekiama kolektyvinių derybų keliu suderinti darbo rinkos saugumą ir lankstumą. Europos Komisija pažymi, kad flexicurity principai nėra fiksuotas ir aiškiai apibrėžtas modelis, tai veikiau lankstūs principai, kuriuos valstybės narės gali laisvai pritaikyti savo nacionalinėje teisėje, siekdamos pagrindinio tikslo – didinti gyventojų užimtumą.

Europos šalių pavyzdžiai rodo, jog praktikoje didelis darbo rinkos saugumas didina nedarbą, o esant lanksčiam darbo santykių reguliavimui pastebimas užimtumo augimas. EK skatina valstybes organizuoti darbuotojų mokymus ir rengti perkvalifikavimo programas, tačiau ES šalių narių patirtis rodo, kad valstybių organizuojami mokymai yra brangūs ir neefektyvus, taip pat jie neskatina žmonių užimtumo.

Nors Europos Komisija rekomenduoja įgyvendinti flexicurity principus kolektyvinių derybų keliu, tačiau pabrėžia, jog atsakomybė už darbo santykių reguliavimą šalyse tenka Europos Sąjungos šalių narių vyriausybėms. Lietuva, siekdama pritaikyti flexicurity principus, skatinama atsižvelgti į gerąsias ES šalių narių patirtis.

„Darbo įstatymų modernizavimas, kaip rodo estų patirtis, milijardų nekainuoja, bet efektyviai didina gyventojų užimtumą. Tačiau atrodo, kol kas Lietuvoje linkstama vadovautis ne itin vaisinga prancūzų patirtimi, t.y. polinkiu paišlaidauti perkvalifikavimo kursams. Štai Lietuvoje – po darbo biržos organizuotų mokymų įsidarbinti pavyko tik vienam iš trijų asmenų, tad po perkvalifikavimo kursų sėkmingai dirbti pradėjęs žmogus mokesčių mokėtojams jau būna kainavęs 129 tūkst. litų.“, teigia LLRI jaunesnioji ekspertė, analizės autorė Austėja Kazlauskytė.

Išvados:

  • Lietuva, norėdama didinti užimtumą, turėtų vadovautis sėkmingu Estijos pavyzdžiu bei didinti darbo santykių lankstumą. Elgiantis priešingai – didinant darbo santykių saugumą keliant socialinių išmokų dydžius, yra branginama darbo vietos kaina ir taip sumažinamos galimybės įsidarbinti.
  • Danijos patirtis rodo, jog didelės ir ilgalaikės socialinės išmokos nedarbo atveju neskatina užimtumo. Danijos Finansų ministerija akcentuoja, jog 8% mažesnės socialinės išmokos nedarbą mažina 1,2%.
  • Siekdama spartesnės jaunimo ir bedarbių integracijos į darbo rinką, Lietuvoje  turėtų būti siekiama modernizuoti teisės aktus, šiuo metu itin apsunkinančius jaunimo ir bedarbių asmenų galimybes dirbti.
  • Europos Sąjungos šalių narių patirtys rodo, kad valstybių narių organizuojami darbuotojų mokymai, profesinio lavinimo kursai yra brangūs ir neefektyvūs bei neskatina gyventojų užimtumo.