4 iš 5 amerikiečių gyvena prasiskolinę – beveik visas jų sukauptas turtas yra įkeistas bankui, o vidutinė amerikiečio namų ūkio skola siekia beveik 245 tūkst. JAV dolerių, rodo finansinių paslaugų kompanijos „Northwestern Mutual“ duomenys. Be būsto paskolų daugiausiai skolinamasi greitam poreikių patenkinimui, naudojantis kreditinėmis kortelėmis. Itin dažnai jos skiriamos įsigyti tokioms prekėms ir paslaugoms, kurioms einamųjų lėšų jau nebepakanka – pavyzdžiui, buitiniams prietaisams ar vakarienėms restorane. Visa tai lemia, kad vidutiniškai bent trečdalį kasmėnesinių pajamų amerikietis skiria savo skolai ir palūkanoms dengti, o žmonių, abejojančių, ar tą padaryti galės ateityje, smarkiai daugėja.
Valstybės lygmeniu amerikiečių finansai taip pat išduoda polinkį gyventi ne pagal išgales. Nuo 2001 m. JAV vyriausybės biudžetas kasmet buvo deficitinis – per tiek metų, augančios valstybės išlaidos nepavejamai nutolo nuo pajamų augimo. Šiuo metu šalies skola vienam piliečiui siekia per 100 tūkst. JAV dolerių. Didėjant bendrai skolos sumai, galiausiai yra pasiekiamos vadinamosios „skolos lubos“, kurių tikslas yra apriboti viešąsias išlaidas. Tas lubas pasiekus, gali nutrūkti socialinės apsaugos programos, atlyginimų mokėjimas viešojo sektoriaus darbuotojams, mažėti darbo vietų – ekonomiką ištinka gili recesija. Tokios suirutės JAV baiminasi, todėl JAV Kongresas šiais metais jau 78-tą kartą pakėlė skolinimosi ribą. Ir šalis vėl gali skolintis. Tam, kad patenkintų vis augančius poreikius.
Jeigu amerikiečiai jau abejoja, ar galės padengti savo asmenines skolas, verčiau jiems nė nesakyti apie tai, kad auganti valstybės skola jiems taip pat kainuos per didesnius mokesčius.
Daryti išvadą, kad nuo to, kaip valdome savo skolas lemia ir tai, kaip tai daro valstybė, gali būti šiek tiek per drąsu, bet vieną pasakyti tikrai galima: jei skola nėra valdoma, ji paprasčiausiai yra linkusi augti. Ir tai yra bendras visų skolų – tiek valstybinių, tiek asmeninių – bruožas.
Lietuviai savo finansus valdo kur kas atsakingiau – Lietuvoje įsiskolinęs kas 10-tas gyventojas ir vidutinė jo skola siekia apie 2 tūkst. eurų. Namų ūkių skola Lietuvoje, per pandemijos metus pasiekusi antrąjį savo piką po 2008 m. finansų krizės, šiuo metu yra džiuginančioje mažėjimo trajektorijoje ir nesiekia 22 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui, Estijoje paskutinį 2023 m. ketvirtį namų ūkių skola nuo BVP viršijo 38 proc., o Latvijoje buvo lygi 20 proc. BVP.
Lietuvos valstybės skola dar yra vadinama sąlyginai saikinga ir laikoma viena mažiausių ES (2022 m. ji sudarė 37 proc. nuo BVP). Dažnai tai pateikiama kaip geras dalykas. Ir jei gyventojų susidomėjimas asmeninių finansų valdymu, finansiniu raštingumu auga, apie ant savo pečių nešamą skolos naštą kalbame ir tuo rūpinamės dažniau. Kita vertus, apie valstybės skolą žinome gerokai mažiau ir jos augimą netgi esame linkę skatinti. Neatsispiriame saldiems politikų pažadams, kurie siūlo didesnes išlaidas, neproporcingas galimybėms. O tai mums irgi kainuoja.
Lietuvoje nuo 1995-ųjų iki dabar valdžios sektoriaus biudžetas tik keturis metus buvo perteklinis. Tai reiškia, kad 25-erius iš 29-erių metų valdžios išlaidos lenkė pajamas, kurių skirtumą reikėjo dengti skolintomis lėšomis. Štai, šiemet suplanuotos valdžios išlaidos viršija pajamas 7 proc., tad kas 14-tas valstybės išleistas euras bus skolintas. Už pasiskolintus pinigus reikia susimokėti, o jų kaina brangsta – jei 2022 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui valstybės skolos palūkanos atsiėjo po 90 eurų, tai šiais metais atsieis dvigubai tiek. Ir ne per kur kitur, o per mokesčius.
Pasiskolinimas reikmėms, kurioms taip paprastai greitai nesutaupysi, kaip pavyzdžiui, būstas ar automobilis, gali atnešti gerovę anksčiau, o turto išliekamoji vertė džiugina ir vėliau. Tačiau nuolatinis gyvenimas į skolą ir greitam pasitenkinimui teikiama pirmenybė gali įtraukti į niekuomet nesibaigiančią skolinimosi ir palūkanų mokėjimo spiralę. Kuo daugiau pinigų skiriame skolai padengti, tuo mažiau mums lieka jų vartojimui ir taupymui. Tai didina nerimą, mažina savarankiškumą ir kitas psichologines bei socialines problemas. Lygiai ta pati logika galioja ir valstybės mastu.
Auganti skola valstybei reiškia didesnės mokesčiais surenkamų lėšų dalies skyrimą jos aptarnavimo kaštams – palūkanoms – padengti. Tokiu būdu pinigų viešosioms paslaugoms finansuoti ir jų kokybei išlaikyti lieka vis mažiau. Jau nekalbant apie stabilumą garantuojantį valstybės rezervą, kurį reikia nuolatos pildyti. Neatsakingai valdoma skola turi dvi baigtis – skolos krizė (skolinių įsipareigojimų nevykdymas) arba drastišką mokesčių kėlimą gyventojams. Kiekviena iš pasekmių jų vedą į gilų ekonominį sunkmetį.
Originaliai publikuota IQ.
