Įvadas
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje viešojo administravimo ir viešųjų finansų srityje buvo įdiegtos dvi reikšmingos naujovės: strateginiai planai ir programiniai biudžetai. 2002 m. Vyriausybė nurodė valstybės institucijoms kurti strateginius planus, kuriuose jos apibrėžtų savo strateginius tikslus, nurodytų siektinų rezultatų rodiklius ir planuotų savo finansavimą. Programinių biudžetų idėja siekia (skirstant ir panaudojant resursus) koncentruoti dėmesį į veiklą, rezultatus ir tikslus, o ne į institucijas. Tiek strateginis planavimas, tiek programiniai biudžetai siekia padidinti viešojo sektoriaus efektyvumą ir skaidrumą.
Abiejų naujovių bei nuolat augančių daugelio institucijų biudžetų kontekste mokesčių mokėtojams kyla natūralūs klausimai. Ar šie pokyčiai privertė valstybės tarnautojus kurti daugiau vertės visiems mokesčių mokėtojams? Ar šios iniciatyvos kokybiškai pakeitė viešąjį administravimą, ar tik padidino valdininkų pildomų raštų ir formų skaičių? Ar mūsų pinigai dabar paskirstomi atsižvelgiant į ilgalaikes strategijas?
Praėjus penkeriems metams po strateginio planavimo metodikos įdiegimo, į šiuos klausimus jau galima tikėtis pakankamai išsamių atsakymų. Šio tyrimo tikslas – išnagrinėti trijų programų strateginio planavimo įgyvendinimą, jo vaidmenį planuojant finansavimą ir skirstant lėšas. Tyrimu taip pat siekiama nustatyti strateginio planavimo metodikos stipriąsias ir silpnąsias vietas, išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susiduria ir kitų valstybės institucijų ir programų strategiją kuriantys ir įgyvendinantys žmonės.
Šioje studijoje pasirinktos trys skirtingų institucijų vykdomos programos:
|
Programa
|
Institucija
|
|
Nacionalinė turizmo plėtojimo programa
|
Valstybinis turizmo departamentas prie LR Ūkio ministerijos
|
|
Kūno kultūros ir sporto plėtros programa
|
Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės
|
|
Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti)
|
Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės
|
Atsitiktinį šių programų pasirinkimą lėmė jų pačių ir jas vykdančių institucijų skirtingas profilis ir statusas. Visos trys programos orientuotos į konkrečią santykinai izoliuotą veiklą; jos susijusios su kintamais tikslais, lyginant su kai kuriomis kitomis programomis (pvz. Respublikos Prezidento ir Prezidento kanceliarijos veiklos užtikrinimo programa.) Visos trys programos yra institucinės. Taipogi, šių programų veikla yra ties valstybės funkcijų riba – analizuojant visus tris atvejus gali natūraliai kilti klausimas, kodėl valstybė turi finansuoti tokio pobūdžio veiklą ir kas galėtų tinkamai ją įgyvendinti. Programų įvairovė leidžia pamatyti platesnį vaizdą ir pristatyti sritis, kuriose institucijos galėtų pasimokyti iš sėkmingos kitų patirties.
Pirmoje šios studijos dalyje aprašoma tyrimo metodologija. Antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse nagrinėjamos trys minėtos programos ir teikiamos joms specifiškos rekomendacijos. Penkta dalis apibendrina studiją, pateikdama bendras išvadas ir rekomendacijas.
