Valdžia desperatiškai ieško pinigų. Brangiai skolinosi, skolinasi ir vėl turės skolintis, kad padengtų deficitą, refinansuotų ankstesnes skolas ir laiku atsiskaitytų su Snoro indėlininkais. Kėlė mokesčius ir vėl daro tą patį. Tačiau tai dar ne viskas. Valdžia jau pasiruošusi prikišti nagus prie Lietuvos pinigų sistemos ir susilpninti lito padengimą užsienio valiutos ir aukso atsargomis.
Lietuvos bankas pranešė, kad nuo šios savaitės pradeda rengti indėlių, skolos vertybinių popierių pirkimo ir atpirkimo sandorių (repo) aukcionus. Šios Lietuvos banko operacijos pateikiamos kaip papildoma galimybė komerciniams bankams „optimaliau išnaudoti jų turimą finansinį turtą ir valdyti pinigų srautus“. Sakoma, kad „aktyvesnė prekyba skolos vertybiniais popieriais šią rinką padarys labiau likvidžią, ją pagilins“. Deja, šiomis viešomis deklaracijomis pasakoma tik dalis tiesos. O tiesa yra tokia, kad Lietuvos bankas galės susilpninti lito padengimą užsienio atsargomis, kitaip tariant, mažinti lito stabilumą. Bet apie viską nuo pradžios.
Apie lito patikimumą
Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio galiojantis Lito patikimumo įstatymas reikalauja, kad „bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų (rinkos kainomis) ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo (pagal oficialų lito kursą)“. Bendrą į apyvartą išleistų litų kiekį didžiąja dalimi sudaro apyvartoje esantys banknotai ir monetos; Lietuvos banke laikomų kitų bankų ir sąskaitų turėtojų litų sąskaitų likučiai. Paprastai kalbant, pagal įstatymą padengti turi būti žmonių ir įmonių turimi grynieji pinigai, ir tos lėšos, kurias nustatytu momentu Lietuvos banko sąskaitoje turi komerciniai bankai ir valstybės iždas. Ši taisyklė garantuoja lito stabilumą, kad kiekvienas panorėjęs savo turimus grynus litus bet kuriuo metu fiksuotu kursu galėtų pakeisti į eurus.
Atkreipiu dėmesį, kad pagal įstatymą padengta turi būti ne visa litų masė, kuri yra rinkoje, o tik dalis. Į šią padengtųjų litų sumą nepatenka žmonių ir įmonių indėliai banko sąskaitose, tai yra absoliuti dauguma negrynųjų pinigų, kuriuos bankas perskolina ir padaugina per dalinių rezervų sistemą. Aiškinant elementariai, jei norėtume į eurus iškeisti visus savo turimus litus, ne tik tuos, kurie guli piniginėje ar seife, bet ir tuos, kurie yra mūsų sąskaitose, įstatymo numatytų 100 procento atsargų nepakaktų. Kol ekonomika stabili ir kylanti, tai didelės grėsmės nekelia. Tačiau kai vieną krizę veja kita, siekiant stabilaus lito, kuo didesnės užsienio atsargos – tuo geriau. Beje, kai 1993 m. buvo svarstomas Lito patikimumo įstatymas, šimtaprocentinio litų padengimo aprėptį lėmė būtent riboti rezervai. Būtų buvę daugiau rezervų – būtų siekiama jais padengti ne tik grynuosius litus, bet ir litus, laikomus atsiskaitomosiose sąskaitose.
Kuomet Lietuva tik įvedė valiutų valdybos modelį, priimdama Lito patikimumo įstatymą, savų lėšų į apyvartą išleistiems litams padengti Lietuva turėjo nepakankamai. Lito patikimumą pradžioje garantavo šiam tikslui suteikta TVF paskola. Ilgainiui rezervai buvo sukaupti, paskola grąžinta. Lito padengimas užsienio valiutos atsargomis svyruodamas augo ir 2011 m. lapkričio pabaigoje siekė 185 proc. Taigi, dabar jau ne tik pagal įstatymą reikalaujami aukščiau išvardinti pinigai, bet ir dalis negrynųjų pinigų, laikomų bankų indėliuose, galėtų būti padengti užsienio valiutos atsargomis. Tai reiškia, kad esant poreikiui fiksuotu kursu būtų galima juos iškeisti į eurus. Pinigai apyvartoje kartu su einamaisiais indėliais, pavyzdžiui, spalio mėnesį, rezervais buvo padengti 68 proc. Pasiektas didesnis lito stabilumas, kuris visų pirma reikalingas litų turėtojams – Lietuvos žmonėms.
Apie numatomas Lietuvos banko intervencijas
Lietuvos banko įstatymas leidžia Lietuvos bankui padauginti arba sumažinti litų kiekį rinkoje, nepažeidžiant Lito patikimumo įstatymo reikalavimo. Bankas gali priimti indėlius iš komercinių bankų, ir taip sumažinti litų kiekį rinkoje. Paskutinis toks indėlių aukcionas įvyko 2000 m. vasarį. Lietuvos bankas gali skolinti komerciniams bankams litus, už kuriuos jam įkeičiami vertybiniai popieriai. Lietuvos banke paskutinis toks atpirkimo sandorių aukcionas įvyko 1998 m. spalį. Šios atviros rinkos operacijos buvo nutrauktos, nes pagal savo giluminę prasmę jos prieštarauja valiutų valdybos modelio esmei.
Besirūpinančius stabiliu litu labiausiai turi neraminti skolos vertybinių popierių atpirkimo sandoriai. Kai Lietuvos bankas išleidžia litus į apyvartą už juos pirkdamas užsienio valiutos, kurią bankas investuoja kaip atsargas ne Lietuvoje, litui jokios grėsmės nekyla. Nes už kiekvieno lito yra trečdalis euro. Tačiau kai Lietuvos bankas išleidžia naujus litus į apyvartą, skolindamas juos komerciniams bankams, o į Lietuvos banką patenka vertybiniai popieriai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos, pinigų rinkoje padaugėja, o lito padengimas užsienio atsargomis sumažėja. Lietuvos bankas už litus perka nebe rezervus, o svetimas skolas.
Šios intervencijos pasekmė tokia, kad centrinis bankas iš oro prileido litų, užsienio valiutos bankas papildomai negavo, taigi lito padengimas užsienio valiutos atsargomis sumažėjo. Pinigų gavę komerciniai bankai juos gali ir vėl panaudoti vyriausybės vertybiniams popieriams pirkti, o juos ir vėl įkeisti Lietuvos bankui, ir vėl gauti pinigų. Grandinė veda prie to, kad lito padengimas mažėja, o rinka pasipildo naujais ir vis mažiau padengtais litais. Taip „elegantiškai“, o iš tikro įžūliai, apeinamas Centrinio banko nepriklausomumo reikalavimas – kad pastarasis neturi teisės spausdindamas pinigus finansuoti valdžios skolos.
Apie „fix“ idėją
Norėčiau klysti, bet labai tikėtina, kad valdžia surado „genialų būdą“ užkišti valdžios biudžetuose žiojėjančias skyles lito stabilumo sąskaita. Jau girdžiu pasakymus, kad nėra čia ko nuogąstauti, nes centriniam bankui įkeistus vertybinius popierius komercinis bankas suėjus terminui turės išpirkti. Tikrai taip, tačiau jis čia pat galės įkeisti naujus valstybės vertybinius popierius, didesne suma, kad užtektų ir palūkanoms sumokėti. Tokia nesibaigianti skolos perfinansavimo piramidė statoma daugumoje valstybių, kur nėra valiutų valdybos, ir kurių valiutos dėl tokios emisijos sparčiai nuvertėja.
Taip pat nė kiek neguodžia turimas didelis užsienio atsargų rezervas, leidžiantis, nepažeidžiant įstatymo, į apyvartą paleisti net 10 milijardų litų! Nors rezervas atrodo solidus, tačiau mes jau turim patirties, kaip greitai solidūs rezervai ištirpsta (pavyzdžiui, „Sodros“ milijardas). Šis atvejis dar painesnis. Pirmiausia dėl to, kad lito padengimas priklauso ir nuo aukso rinkos kainos, ir nuo užsienio valiutos kurso su litu. Net nespausdindami litų, ir norėdami turėti saugumo buferį, privalome turėti daugiau atsargų, kad nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės, kaip aukso kaina ar kitų valstybių centrinių bankų politika, nesumažintų turimų atsargų vertės. Antra, privalomųjų atsargų struktūra irgi yra labai svarbi, nes jei Lietuvos bankas turi probleminių valstybių vertybinių popierių, kurių šalys ims ir negalės išpirkti, lito padengimas mažės. Arba jei bankrotas ištiks banką, kuriame padėtas Lietuvos užsienio atsargų indėlis, dalies atsargų neteksime.
Ir trečia bėda su Lietuvos banko vykdomomis repo operacijomis yra ta, kad bankams atsiveria naujas pinigų „langelis“, kurį uždaryti žymiai sunkiau, nei atidaryti. Jei prasidės intensyvi pinigų dalinimo akcija, o sprendžiant pagal tai, kiek Lietuvos biudžetui jų trūksta ir trūks ateityje, mastas gali būti nemenkas, tai kyla labai reali grėsmė, kad lito padengimas ištirps kaip šių metų sniegas. O tada Lito patikimumo įstatymas po fakto bus pakoreguotas, kaip kad tai valdžia padarė su Fiskalinio stabilumo įstatymu, kurio reikalaujamo 0,5 fiskalinio deficito nesugebėjo laikytis. Ne laikėsi įstatymo, o nesilaikydama, įstatymą užtempė ant savo kurpaliaus.
Vietoj išvadų
Valdžia desperatiškai ieško pinigų, skolinasi ir periodiškai kelia mokesčius. Dar daugiau, paleisdama centrinį banką nuo pavadėlio valdžia įveda nematomą infliacijos mokestį. Net įstatymo nereikia keisti! Viskas tyliai, žmogui kol kas nejuntamai, rinkoms pateikiant kaip paslaugą bankams. O štai reformų, kurios duotų rimtus taupymus, valdžia per trejus metus nepadarė. Išlaidas karpė laikinai ir ne iš esmės, nes savo funkcijų neperžiūrėjo, nemažino. Turto, kurio vien komercinio turi daugiau nei už 17 milijardų litų, – nepardavė. Dabar kėsinasi į paskutinį inkarą, kuris lig šiol laikė mūsų mažą Lietuvos laivelį audringame pasaulio vandenyne, kad nesubyrėtume į šipulius. Naujausia žinia – Seimo narys A. Šedžius užregistravo Lito patikimumo įstatymo pataisą, kur lito ir euro kursas būtų laisvas, o litas būtų susietas su valiutų krepšeliu. Būkite budrūs, vis daugiau politikų ir valdininkų kiša nagus prie lito, kuris priklauso ne valdžiai, o tau, man, kiekvienam žmogui.
