Elena Leontjeva, LLRI prezidentė, publikuota „Respublikoje“ (1993-11-25, 1993-11-26, 1993-11-27)
Pavadinimo pagrindimas
„Neradikali, bet būtina pinigų ir bankų reforma“. Tokį pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Juk norintiems susiorientuoti bankų sistemos reformos alternatyvose, svarbu jas klasifikuoti ir susigaudyti, kokia siūlomo pertvarkymo vieta koordinačių (vertybių) skalėje. Tai iš tikrųjų nėra pati radikaliausia reforma ir būtent todėl tikimybė ją įgyvendinti yra gana tvirta. Tai yra pirmasis žingsnis, kurį būtina žengti, norint liberalizuoti bankų sistemą ir išlaisvinti pinigus nuo politinio ir atskirų grupių manipuliavimo. Ši reforma nėra vien tik pinigų ūkio pertvarkymas, ji iš esmės pakeičia visos ekonomikos funkcionavimą. Ji leidžia įgyvendinti principą „kiekvienas sumoka pats“ ir taip geriausiai atitinka perėjimo prie rinkos ekonomikos logiką. Neleisdama Vyriausybei skolintis iš centrinio banko, ši reforma priverčia Vyriausybę ieškoti ne tariamų būdų išlaidoms mažinti, pasiryžti privatizuoti – ne tik valstybę alinančias įmones, bet ir „įprastas“ jos funkcijas. Todėl ši reforma yra sėkmingo ekonomikos pertvarkymo garantas. Ir tiems, kurie stengiasi tokius pertvarkymus atlikti, ji yra būtina.
Principai ir pranašumai
Siūlomas modelis žinomas kaip Currency Board (Valiutų taryba). Jis leidžia pagrįsti pinigų emisiją aiškiomis ir griežtomis taisyklėmis bei automatiškai reguliuoti pinigų pasiūlą (masę). Valiutų taryba veikia elementaraus pusiausvyros modelio principais: nustatomas griežtas nacionalinių pinigų ir bazinės užsienio valiutos (arba jų krepšelio) ryšys; nacionalinių pinigų masė turi būti visuomet paremta šimtaprocentiniais (ir didesniais) užsienio valiutos rezervais. Dalis užsienio valiutos rezervų laikoma grynųjų pinigų forma, kitą, didesnę, dalį investuojant į patikimus vertybinius popierius, nominuotus bazine valiuta, arba deponuojant į bazinės valiutos šalies bankus. Tai garantuoja Valiutų tarybai nuolatinį senjoražą palūkanų forma. Todėl, be tiesioginės naudos šalies ekonomikai, Valiutų taryba leidžia efektyviai ir saugiai panaudoti užsienio valiutos atsargas. Beje pastaraisiais metais įsitikinome, kad pelnas neturi būti pagrindinis emisinio banko veiklos variklis.
Kokie gi laimėjimai skiria Valiutų tarybą nuo tradicinio centrinio banko?
Pirma, fiksuotas nacionalinės valiutos kursas su bazine užsienio valiuta sudaro tvirtą pagrindą ekonomikai augti, eksporto – importo operacijoms atlikti. Valiutų taryba skatina užsienio investicijas, leidžia sukurti išplėtotą ir daugelį šalių aptarnaujančią finansų – kredito paslaugų industriją. Valiutų taryba apsaugo pinigų ūkį nuo politinio spaudimo ir bet kokio savanaudiško manipuliavimo, ji radikaliai apriboja centrinio banko funkcijas ir „sterilizuoja“ patį pinigų politikos šaltinį. „Gryna“ Valiutų taryba nereguliuoja komercinių bankų veiklos ir sukuria sveikos konkurencijos sąlygas. Pagaliau konvertabilumas yra esminis Valiutų tarybos išleistų pinigų bruožas. Valiutų tarybos pinigai skiriasi nuo centrinio banko emituojamų tuo, kad jais pasitiki užsienio šalys.
Kodėl? Kas per keisti ir idealūs pasiūlymai? Ar Vakarų šalys tai apskritai girdėjusios?
Istorija ir dabartis – „už“
Žinoma net septyniasdešimt Valiutų tarybos veikimo istorinių pavyzdžiu. Pirmosios Valiutų tarybos buvo išbandytos Britų kolonijų devynioliktajame amžiuje. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje vis daugiau besivystančių šalių naudojo Valiutų tarybos modelį.
Įdomu, kad šis pinigų emisijos būdas buvo išbandytas ir Rusijoje – 1918 metais pats Džonas Meinardas Keinsas parengė rublio „susiėjimo su svaru sterlingų“ programą, kuri buvo sėkmingai įgyvendinta Šiaurės Rusijoje. Taip išleidžiami pinigai nenuvertėjo net karo metu; tačiau 1919 m. atėję bolševikai pakeitė stiprią valiutą tarybiniu rubliu.
Dauguma besivystančių šalių atsisakė Valiutų tarybos modelio po 1950 metų ir tuojau įklimpo į ilgalaikės infliacijos ir biudžeto deficito liūną. Kiekvienu atveju šios šalys prarado ir konvertabilumą, dėl kurio tuo metu, kai veikė Valiutų taryba, buvo pritraukiamos užsienio investicijos ir plėtojamas eksportas. Kokie motyvai paskatino atsisakyti šio sėkmingai veikiančio modelio? Pirma, besivystančių šalių vyriausybės patikėjo teoriniais argumentais, kad dėl centrinio banko pinigų politikos bus galima paspartinti ekonomikos augimą (deja, nė vienai nepavyko veikti panašiai kaip JAV ar Vokietijos pinigų valdžiai). Antra, centrinis bankas ir jo politika buvo laikomi nepriklausomybės simboliais ir jų buvo nuoširdžiai trokštama atkūrus nepriklausomybę. Trečia, kai kurie politikai perprato, kad manipuliavimas pinigais jiems naudingesnis negu griežtos taisyklės.
Tačiau ir šiandien kraštai, garsėjantys ekonomikos laisvėmis ir sparčiu vystymusi, naudoja Valiutų tarybos modelį. Tai Honkongas, Singapūras, Kaimanų salos, Folklendų salos, Gibraltaras. Išvarginta infliacijos lenktynių, 1991 metais šiuo modeliu savo pinigų emisiją parėmė Argentina.
1992 metais Valiutų tarybą netikėtai pasirinko gretima Estija. Po šio įvykio Lietuvos ekonomistai pradėjo svarstyti Valiutų tarybos naudingumą Lietuvai. Diskusijos ypač suaktyvėjo pastarosiomis savaitėmis.
Lietuvos nematomas ryšys
Ir vis dėlto Valiutų tarybos idėja pas mus atkeliavo ne iš Estijos. Daugelis nustebs sužinoję, kad Lietuva buvo pirmoji Rytų Europos šalis, kurioje atlikti parengtiniai tyrimai ir kuriai ekspertai siūlė įgyvendinti Valiutų tarybos modelį. 1990 metų rudenį Pramonės ir statybos bankas bei jo vadovas ponas Visokavičius priėmė JAV profesorių Džordžą Selginą, žinomos knygos „Laisvoji bankininkystė“ autorių, ir jo bendražygį Kurtą Šulerį (Schuler). Susipažinę su tuomet pradėta bankų reforma (o greičiau jų gujimu) ir su centrinio banko vaidmens idealizavimu, pabendravę su mūsų pinigų ir bankų specialistais, svečiai priėjo išvados, kad jauna, reformuojama Lietuvos ekonomika turėtų būti paremta Valiutų tarybos kuriamu stabilumu, o ne centrinio banko stažavimosi duburiais. Savo požiūrį svečiai išdėstė į Lietuvą atsiųstame memorandume, kuris buvo džiaugsmingai sutiktas Pramonės ir statybos banko vadovų, išverstas bei įteiktas premjerei K. Prunskienei ir kitiems aukštiems pareigūnams. Paaiškėjus, kad kalbos apie pinigų pertvarkymą yra ankstyvos, o apie bankų sistemos liberalizavimą – alergizuojančios monetarinę valdžią, susidomėjimas Valiutų taryba buvo ilgam atidėtas. Tiesa, Laisvosios rinkos institute ir po 1990 metų vyko ir tyrinėjimas, ir diskusijos. Net kelis kartus pas mus lankėsi Valiutų tarybos propaguotojai garsūs Styvas Hankė, Kurtas Šuleris, Džordžas Selginas, Džozefas Sinkis. Tai buvo puiki proga pabendrauti su bendraminčiais ir dar kartą pasibaisėti Lietuvoje vykstančiu bankų karu ir tuo, kad vis dar nėra kuriamosios galios ir išminties.
Pasikeitimai scenoje ir už…
Tie, kurie tikėjo Valiutų tarybos modelio pranašumais ir stengėsi jį įgyvendinti Lietuvoje, siejo savo viltis su Lietuvos banko vadovybės pakeitimu šių metų pradžioje.
Tuomet Lietuvos bankui pradėjo vadovauti žmonės, anksčiau palaikę bankų sistemos išlaisvinimo ir „automatinės“ pinigų emisijos idėjas. Tačiau pateikus konkrečius pasiūlymus paaiškėjo, kad monetarinė valdžia pasikeitė personalijomis, tačiau jos interesai išliko nepakitę. Valiutų tarybos modeliui ir jo propaguotojams buvo atsakyta „ne“, tiesa, pridūrus, kad apie lito susiejimą su užsienio valiuta bus galima svarstyti Naujiesiems metams artėjant. Kaip Dievui į ausį. Štai jau ir svarstome.
Manau, kad nemažą vaidmenį Valiutų tarybos modeliui atmesti suvaidino ir tarptautinės finansų organizacijos. Būdamos iš prigimties konservatyvios, jos laikėsi nuostatos, kad „centrinis bankas, vykdantis pinigų politiką“, yra geriau nei griežtų emisijos taisyklių garantuojamas stabilumas. Tačiau objektyvus besivystančių šalių patirties įvertinimas, taip pat pastarųjų mėnesių Lietuvos praktika paskatino tarptautines organizacijas keisti savo nuostatas.
Ir štai Valiutų taryba kaip Pelenė pasakų scenoje pasikeitė visų smerkiamus drabužius į viliojantį princesės apdarą. Buvę užkulisiuose perprato šio veiksmo logiką… Tačiau dauguma stebėtojų iki šiol ieško atsakymų į plačiai paskleistą Valiutų tarybos kritiką.
Kur nesigilina kritikai
Dažniausias kontrargumentas prieš Valiutų tarybą, esu girdėjusi, skamba taip: „Mes esame nepakankamai sustiprėję ir nepajėgsime išlaikyti fiksuoto kurso su užsienio valiuta. Šis siūlymas pražūtingas, nes Lietuva gali netekti visų užsienio valiutos rezervų“.
Tokie samprotavimai atskleidžia neįsigilinimą į automatinės emisijos veikimo principus. Kadangi nustatomas fiksuotas kursas su bazine užsienio valiuta ir kiekvienas Valiutų tarybos išleistas pinigų vienetas yra pagrįstas atitinkamu užsienio valiutos rezervu (tarkime, 25 JAV centai kiekvienam litui), o keitimas ir į vieną, ir į kitą pusę atliekamas be jokių apribojimų, tai paleidžiamas veikti savaime susibalansuojantis (pusiausvyros) modelis. Valiutų taryba supirktų tiek užsienio valiutos, kiek būtų pasiūloma. Be to, ji privalėtų sumokėti valiuta už visus jai pasiūlytus litus. Besibaiminantiems geriausia įsivaizduoti ribinį atvejį, kai visi anksčiau išleisti litai būtų pasiūlyti Valiutų tarybai supirkti. Turint šimtaprocentinius rezervus, jokių problemų nekiltų, visi litai tiesiog sugrįžtų į Valiutų tarybą. Nebeliktų nė vieno lito apyvartoje. Matome, kad modelis nesutriktų ir šiuo ribiniu atveju. Tačiau prisimenant, kad Valiutų taryba reikalauja nacionalinės valiutos monopolijos režimo ir todėl litai nuolat reikalingi apyvartoje, galima padaryti išvadą, kad valiutos rezervų „išėmimas“ yra ir nepavojingas, ir neįmanomas.
Koks modelis sutrinka
Pastaruoju metu Lietuvos bankas lyg ir bandė „daryti emisiją“, supirkdamas valiutą pagal analogiją su Valiutų tarybos principu, tačiau nenustatydamas jokių griežtų taisyklių ir įsipareigojimų. Prabilta ir apie tai, kad būtų galima išsigelbėti nustatant „fiksuotą“ lito kursą su užsienio valiuta, tačiau netaikant „pernelyg griežto“ Valiutų tarybos modelio. Tačiau toks fiksuotas kursas būtų tikrai pražūtingas, nes nesukūrus šimtaprocentinių rezervų ir nesiremiant kitais kertiniais principais (pirmiausia – nesusilaikant nuo aktyvios pinigų politikos), netrukus atsirastų rinkos diktuojamo ir fiksuoto kurso praraja. Padėtis būtų taisoma kartkartėmis „vienu kirčiu“, ir galutinai destabilizuotų pinigų ūkį. Dar svarbiau tai, kad tokiu būdu fiksuotu kursu nesukuriama sąlygų konvertabilumui. Tad vienintelis jo skirtumas, lyginant su šios dienos plaukiojimo praktika, būtų kurso sūpavimų staigumas ir periodiškumas.
Apie chaosą ir laikinumą
Dažnai minimas ir kitas, pirmajam visiškai priešingas kontrargumentas – „Valiutų taryba naudotina, kai ekonomikoje chaosas, ir tai tik kaip laikina priemonė. Todėl Lietuvai netikslinga naudotis šiuo modeliu“. Teisybė, kad dažniausiai Valiutų taryba pakeičia centrinį banką ir įvedama tuomet, kai dėl jo vykdomos politikos ekonomika tampa nestabili. Tačiau Valiutų tarybos modelis leidžia ne tik išgydyti išsekintos ekonomikos ligas, bet ir ilgam laikui užtikrinti jos sveikatą. Kaip pamenate, Valiutų tarybos paprastai būna atsisakoma dėl politinių motyvų, o tai vėl grąžina ekonomiką į nestabilumo ir chaoso būklę.
Kur centrinis bankas
Kuo labiau artėjama prie Valiutų tarybos modelio įgyvendinimo, tuo dažniau pateikiamas ir šis klausimas: „Ką darysime su centriniu banku? Ar iš tikrųjų jo neturėtų likti? Kaip tai atsilieps ekonomikai?“ Klausdami apie tai, žmonės daugiausia galvoja apie patį centrinio banko vardą, jo pastatus bei darbuotojus. O vertėtų galvoti apie funkcijas ir jų paskirtį. Jeigu Valiutų taryba sugeba pasiekti tuos pačius tikslus, kurių siekia centrinis bankas (kainų ir pinigų stabilumą, efektyvios konkurentabilios bankų sistemos funkcionavimą) paprastesnių būdu ir mažesnėmis sąnaudomis, tai verkšlenimas dėl nevykdomų centrinio banko funkcijų praranda prasmę.
Ten, kur gali veikti savaiminė tvarka, neverta naudoti įmantrių reguliavimo priemonių ir daugelio žmonių darbo pastangų. Beje, savaiminė Valiutų tarybos tvarka leidžia apsisaugoti ne tik nuo politinio spaudimo, bet ir nuo įvairių machinacijų, vykdomų po pinigų politikos priedanga. Štai nedidelė Lietuvos banko patirtis rodo, kaip galima pasinaudoti pinigų politikos teikiamomis galimybėmis. Jau yra atvejų, kai vieną dieną Lietuvos bankas parduoda užsienio valiutą pigiau, negu kitą dieną pats perkasi. Atrodytų – darbas akivaizdžiai nuostolingas, tačiau kadangi Lietuvos banko tikslas ne maksimizuoti pelną, o stabilizuoti rinką, kaltinti jo nevalia. Atsiras ir mokslinių samprotavimų apie ne iš karto matomą teigiamą įtaką rinkai. Tačiau ar kiekvieną kartą tuo patikėsime? Neribojamos yra ir centrinio banko galimybės, teikiant paskolas komerciniams bankams (o Lietuvoje kol kas ir kitiems ūkio subjektams). Nesunku paaiškinti, kodėl vieną ar kitą banką reikėjo „paremti“ nebrangiu kreditu – priežasčių visuomet surasi. Juo labiau kad tie, kurie panašių kreditų negauna, bijo ieškoti tiesos. Pasaulyje žinoma aibė atvejų, kai centrinio banko resursai „sukišami“ kokio nors komercinio banko skylėms lopyti, t. y. kai visuomenės pinigais yra dengiamos finansininkų padarytos klaidos ir pražangos. Deja, dalis tų klaidų yra sąmoningos. Ir dažnai bebankrutuojančių bankų šelpimas baigiasi tuo, kad bankroto vis vien neišvengiama, tik kai kas spėja nusavinti nemažai visuomenės pinigų.
Taigi neabejotinu Valiutų tarybos modelio pranašumu galima laikyti radikalų centrinio banko funkcijų apribojimą, pasiekiant tikslus kitais būdais. Vadovaujantis visuomenės interesais nauda yra akivaizdi, tačiau dar akivaizdesnis centrinio banko nesuinteresuotumas pasiduoti tokioms reformoms. Netrukus sužinosime, kas svarbiau.
Taisyklės ir interesai
Dabar jau žinome, kad Valiutų tarybos emisijos modelis suriša rankas centriniam bankui ir išvaduoja ekonomiką nuo jo aktyvios įtakos. Aiškių ir griežtų taisyklių nustatymas įstatymuose reikštų, kad pagaliau išmokome keisti ne tik personalijas, bet ir teisinės bazės esmę. Ten, kur nėra galimybių piktnaudžiauti ar būti verčiamam piktnaudžiauti, asmens moralės lygis ir būdo tvirtumas tampa nebe toks svarbus. Apie asmens veiksmų motyvus politikoje prirašyta daug tomų. Nebėra ko pridurti, bet ir pamiršti nevalia. Nobelio premijos laureatas Džeimsas M. Buhanenas (Buchanan) savo darbuose aprašęs, kaip žmogus vadovaujasi „ego“ interesais ir kaip priimdamas „politinius“ sprendimus šiek tiek modifikuoja savo elgesį, tačiau esmė ir baziniai santykiai lieka tokie patys. Nobelio lekcijoje profesorius Buhanenas teigia, kad „tinkama įstatyminė tvarka orientuojasi į politikos pasaulį, kuriame gyvena ir veikia paprasti vyrai ir moterys… Visiškai netinkama tvarka, kuri skirta idealiems, visa žinantiems, kilniadvasiams padarams“ (autorės vertimas iš anglų k.). Mums tai turėtų būti suprantama daug geriau negu bet kam kitam. Ir todėl „automatinės taisyklės“, pakeičiančios sprendimus priimančius žmones, pas mus turėtų būti ypač sveikinamos.
Apie valstybės biudžetą
Kam dar, be centrinio banko, suriša rankas Valiutų taryba?
Jau minėjau, kad Vyriausybė nebegalėtų nei paleisti emisijos „staklių“ deficitui dengti, nei skolintis lėšų iš centrinio banko. Kai Vyriausybės išlaidos ima viršyti pajamas, ji privalo arba mažinti išlaidavimą, arba skolintis lėšų rinkoje. Tačiau ir tuo atveju, kai Vyriausybė skolinasi iš bankų, ir tuomet, kai ji išplatina savo obligacijas, galimybės skolintis privačiam sektoriui sumažėja, o palūkanos gali padidėti. Ekonomikos teorijoje tai žinoma kaip „išstūmimo efektas“ (crowding-out). Panagrinėkime alternatyvas: ar visos santaupos turėtų būti panaudojamos privačiame sektoriuje, kur geriausia užtikrinamas efektyvumas ir kreditų grąžinimas, ar dalis jų, užuot patekusios į privatų sektorių, gali būti skirtos įvairioms Vyriausybės programoms finansuoti? Akivaizdu, kad antrajame kelyje slypi daug pavojų, kad aktyvus Vyriausybės skolinimasis gali pratęsti išteklių paskirstymo ne rinkos principais praktiką. Šiuo atveju reformas ir kai kuriuos būtinus lūžius pakeistų tariamas problemų išsprendimas skiriant daugiau valdiškų lėšų. Drauge tikimybė, kad skolos bus grąžintos, nuolat mažėtų. Ir jei biudžetas susidurtų su rimtomis deficito ir skolų padengimo problemomis, automatiniam Valiutų tarybos funkcionavimui kiltų rimta grėsmė.
Neatsitiktinai visuose kraštuose, naudojančiuose Valiutų tarybos pinigus, saikingai žiūrima į biudžeto išlaidas, stengiamasi išvengti biudžeto deficito. Atsižvelgiant į valstybinio skolinimosi principus ir dėsningumus, būtų geriausia neįsivelti į tą skolinimąsi apskritai. Juo labiau kad valstybės skolinimasis iš užsienio jau įgavęs didelius mastus…
Radikalių pokyčių belaukiantiems tikėtina, kad tokia pinigų reforma paskatins Vyriausybę rimtai mažinti išlaidas, o tam privatizuoti, privatizuoti ir dar sykį privatizuoti. Ir dideles įmones, ir „strategines“ šakas, ir socialinę rūpybą ir kitas šiuo metu valstybės atliekamas funkcijas.
Rūpyba silpniausiais
Dažnai teko girdėti, kad vargu ar valdžia pasiryš tokią reformą įgyvendinti, kadangi tai gali turėti socialinių padarinių. Pasiaiškinkime, apie kokias socialines problemas yra kalbama. Kad paprastas žmogus labiausiai nukenčia nuo infliacijos, yra akivaizdu. Infliacija apvagia ne itin patyrusį žmogų keliais pagrindiniais būdais: sumažėja jo realios pajamos, vertės netenka santaupos, be to, įmonei patyrus finansinių sunkumų žmogus gali apskritai likti be darbo. Toks žmogus, įvedus Valiutų tarybos pinigus, be abejo, laimėtų, jo padėtis stabilizuotųsi. O kadangi valdžia būtų priversta vykdyti ir kitas reformas, taip pat padidėtų užsienio investicijų, eilinio žmogaus gyvenimas netrukus pradėtų gerėti. Tačiau Valiutų taryba kritikuojama todėl, kad neleidžia tariamai pasirūpinti žmonių gerove. Neleidžia išdalyti jiems nuvertėjančių pinigų ir sušvelninti nepasitenkinimą socialinėmis problemomis. O juk problemų, nedarant radikalių reformų, tik gausėja. Atidėliojimo politika kiekvieną naviką pasmerkia tapti piktybiniu. Todėl tie, kuriems tikrai rūpi žmonių gerovė, privalo apsispręsti neatidėliotinai vykdyti reformas.
Bankų ir verslų nauda
Kad ir kaip būtų keista, tačiau pasipriešinti reformai gali ir kai kurie bankininkų bei verslininkų sluoksniai. Būtent tie, kuriems ir nuolatinis kurso svyravimas, ir infliacija yra naudingi. Nauda, be abejo, santykinė, nes ir šie žmonės daugiau laimėtų per ilgesnį laiko tarpą, jei būtų sukurtas pinigų ir ekonomikos stabilumas. Jie laimėtų kaip visuma, tačiau nagrinėjant kiekvieną atskirai, skirtumų būtų. Juk dėl infliacijos mechanizmo vyksta didžiulis pajamų ir turto perskirstymas, infliacija sužlugdo ekonomiką kaip visumą, tačiau atskiram žmonių sluoksniui ji gali būti labai naudinga.
Be abejo, verslui Valiutų taryba paklotų puikų stabilų pamatą. Verslininkai žinotų, kad gali remtis savo ilgalaikiais ir trumpalaikiais verslo planais. Eksporto ir importo veikla būtų lengviau planuojama, leistų išvengti nenumatytų nuostolių. Juk pastaruoju metu litui nuolat svyruojant ir pelnas, ir nuostolis tapo beveik nenuspėjama kategorija. Priklausoma ne nuo tavo paties veiksmų, bet nuo Lietuvos banko sprendimų (kartais ir nuo galimybės gauti informaciją apie tokius sprendimus).
Jokios paslapties, kad šiandien bankai ir daugelis verslininkų gauna dideles pajamas pirkdami ir parduodami valiutą. Nieko smerktino. Tačiau galimybė užsidirbti būtent iš šios veiklos neskatina tų pačių bankų (oficialiai tik jie gali keisti valiutas) diegti finansų naujoves, siūlyti vartotojams daugiau įvairių paslaugų. Kam tai daryti, jeigu įstatymais garantuojami spąstai, valiutų keitimas, kurių neaplenks nė vienas vartotojas ir kur jis bus priverstas „pasidalyti“ pinigais su vienu iš komercinių bankų? Suprantama, kad, jeigu ši operacija nebūtų tokia reikšminga (tai įvyktų, jei naudotume fiksuotą kursą ir šimtaprocentinius Valiutų tarybos rezervus), tai bankų veikla būtų daug įvairesnė, o bankų konkurentabilumas išaugtų. Vadinasi, per ilgesnį laiko tarpą bankai laimėtų. Be to, reikia pridurti, kad nacionalinių pinigų konvertabilumas atvertų jiems naujų galimybių. Nekiltų problemų ir pritraukiant į bankus užsienio akcinį kapitalą bei kreditus. Svarbiausia – kad Valiutų taryba nereguliuoja bankų veiklos, nenustato būtinųjų rezervų ir t. t. O jeigu Lietuvai pavyktų tapti finansų – kredito industrijos centru, kuris naudoja užsienio skolintą kapitalą ir teikia paslaugas užsienio vartotojams, suklestėtų ne tik šiandienos bankininkai, bet ir didelė dalis „kitos“ Lietuvos. Valiutų tarybos inicijuotos reformos sustiprintų visos ekonomikos konkurentabilumą.
Tačiau gana apie ateitį. Bus ji tokia ar ne, priklausys nuo konceptualių sprendimų – pasirinkti ar ne Valiutų tarybos modelį.
Valiutų taryba… Berods šiandien tai vienintelis netariamas būdas mums visiems reformuotis.
