Elena Leontjeva buvo viena iš aktyviausių valiutų valdybos šalininkių ir propaguotojų. Jos vadovaujamas Lietuvos laisvosios rinkos institutas išpopuliarino valiutų valdybos sistemą, rėmė jos įgyvendinimą ir prisidėjo rengiant Lito patikimumo įstatymą. Kildavus vis naujam spaudimui atsisakyti valiutų valdybos, šią idėją tekdavo kaskart užtarti. P. E. Leontjeva dalijasi prisiminimais ir atskleidžia priežastis, kodėl būtent ši sistema buvo reikalinga Lietuvai.
1993-1994 metais Jūs pati, vadovaudama Lietuvos laisvosios rinkos institutui, aktyviai rėmėte valiutų valdybos modelio idėją ir prisidėjote jį įvedant Lietuvoje. Kodėl, Jūsų nuomone, būtent šis modelis buvo tinkamiausia pinigų politikos priemonė tuo metu?
Po visų socializmo išbandymų Lietuva buvo sąmoningai pasirinkusi laisvosios rinkos kursą, o pinigai tokioje rinkoje nepriklauso (turi nepriklausyti) nuo politikų ir interesų grupių ir patikimai tarnauja žmonėms visose savo funkcijose. Tokie pinigai praeityje buvo auksas, sidabras, tačiau laipsniškai žmonės jų atsisakė, nes norėjo paimti pinigų ūkį į savo rankas. Tuo metu mąstyta apie galimybę grįžti prie aukso, tačiau nepaisant to, kad Lietuva turėjo aukso standartą iki pat TSRS okupacijos ir tam tikrų sentimentų priimti tokį sprendimą buvo, aplinka tam nebuvo tinkama. Tai, kad aukso standarto pasaulis nebenaudojo, buvo svarbiausias veiksnys, trukdantis Lietuvai ar bet kuriai mažai šaliai prie jo sugrįžti.
Taigi pasirinkimas nebuvo didelis – arba valiutų valdyba, arba diskrecinė pinigų sistema. Valiutų valdybos nebūta idealios sistemos, bet vis dėlto ji leido iš žmonių gyvenimo pašalinti daugybę opiausių problemų. Išvardinsiu esminius jos bruožus. Tai laisvas pinigų konvertavimas ir kapitalo judėjimas, visiškas pinigų padengimas užsienio rezervais, tvirtas neintervencinis valiutų kursas, pinigų apsaugojimas nuo bet kokio valdžios manipuliavimo, „atskiedimo“ arba dirbtinio pabranginimo, rinkos palūkanos, apsaugotos nuo intervencijų ir t.t. Taigi matyti, kad pagrindiniai valiutų valdybos pranašumai susiję su tuo, kad pinigai tampa įstatymo apsaugoti nuo valdžios sprendimų.
Valiutų valdybos sistemos įvedimas buvo turbūt ilgas ir sunkus procesas, teko susidurti su aktyviu oponentų pasipriešinimu. Kaip tuometinės pastangos atrodo po dešimties metų? Kokie įvykiai labiausiai įstrigo atmintin?
Įstrigo popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vizitas, kurio metu litas pabrango užsienio valiutos atžvilgiu du kartus (tiesa, priežastis buvo ne tikėjimo pakilimas, o „restrikcinė“, pinigų masę mažinanti, Lietuvos banko politika). Dėl tokios politikos litų trūko, lito kursas nesustabdomai augo, verslas buvo paralyžuotas, neįmanoma buvo planuoti ne tik ilgalaikių investicijų atsipirkimo, bet ir kelias savaites trunkančios prekybos operacijos rentabilumo. Visa tai buvo Lietuvos banko pastangų „stabilizuoti“ litą pasekmės.
Pinigų patikimumo ir neliečiamumo problema tuo metu tapo kaip niekad aktuali, ir pasinaudojusi proga paskelbiau „Respublikos“ dienraštyje straipsnį apie modelį, kuris galėtų
apsaugoti žmones nuo panašių nelaimių (apie jį kalbėjome ir iki lito įvedimo, tačiau tuo metu žmonėms atrodė svarbiau turėti nacionalinį pinigą, o jo išleidimo mechanizmas rūpėjo kur kas mažiau). Po to sekė idėjos pristatymas Ekonomistų klube ir kitose auditorijose. Po to Vyriausybės galva Adolfas Šleževičius pakvietė giliau padiskutuoti šia tema. Tai, kad A. Šleževičius pasirodė aistringas šio modelio šalininkas, buvo pirmas lūžio taškas valiutų valdybos įgyvendinimo istorijoje; antras – kai Tarptautinis valiutos fondas pažadėjo Vyriausybei paremti valiutų valdybos įgyvendinimą, trečias – kai LDDP frakcija Seime pritarė idėjai, o paskui ir parengtam Lito patikimumo įstatymo projektui. LDDP tada įrodė, kad eilinio žmogaus interesai partijai svarbesni už galimybę turėti pinigus savo rankose ir pagal poreikį jų pasigaminti.
Tiesa, net ir rengdama su Vyriausybės grupe Lito patikimumo įstatymo projektą, dažnai girdėdavau, kad veltui gaištame laiką ir kad lemiamu momentu nugalės interesai, LDDP pasuks atgal. Ir lito kursas tuo metu kaip tyčia stabilizavosi, tad daugeliui atrodė, kad problema išspręsta ir jokio Lito patikimumo įstatymo Lietuvai nebereikia. Nepritariančiųjų ir priešininkų gretos buvo didelės, tačiau šiandien gal ne tai svarbiausia.
Laikui bėgant patikimai veikiančio modelio rėmėjų gausėjo ir šiandien niekas nebenori jo naikinti, niekas nebežada, kad jis „neatsilaikys“. Manau, kad anuo metu valiutų valdybą kritikavo ne tik todėl, kad jos ekonominiai ir finansiniai pranašumai nebuvo gerai suprasti. Gal žmonės tiesiog apsvaigo nuo išsikovotos laisvės ir jiems trūko supratimo, kad tai, kas išsikovota, yra žmonių laisvė nuo bet kokių viršuje esančių valdytojų ir jokiu būdu ne viršūnės laisvė be suvaržymų daryti ką nori. Tuo metu Lietuva sunkiai pripažino šį principą pinigų valdžios atžvilgiu. Šiandien bet kuris žmogus, kalbėdamas apie visuomenę kamuojančias bėdas, tuo pačiu nurodo sritis, kur šis (valdžios apribojimo) principas nerado nuoseklaus ir detalaus įgyvendinimo. Žemės pardavimas, leidimai statyboms, mokesčių interpretavimas – kokią sritį bepaimtum, rastum tas pačias problemų ištakas – piktnaudžiavimą neapribota valdžia.
Valiutų valdybos sistema sulaukė nemažai importuotojų ir eksportuotojų kaltinimų, kad neapsaugojo nuo valiutų kursų svyravimo ir kad taip jie prarado rinkas. Ar pagrįsti tokie priekaištai?
Šis modelis ir negalėjo apsaugoti nuo valiutų kursų svyravimų, nes ne tokia jo paskirtis. Jis apsaugojo pinigus nuo valdžios ir interesų grupių kišimosi ir šį savo vaidmenį atliko patikimai. Buvo bent keli epizodai, kai valdžia turėjo pagundą išspręsti savo problemas, įkišdama ranką į kiekvieno mūsų kišenę. Pirmiausiai tai bankų krizė (1995 m.), valstybės finansų krizė (1999 m.). Tiesa, visose Centrinės Europos šalyse, neturinčiose panašaus modelio, infliacija ir devalvacija buvo (ir dar yra) nuolatiniai gyvenimo reiškiniai (išimtis – Latvija, kur įstatymais nustatytų saugiklių nėra, tačiau valiutų valdybos principai įdiegti Latvijos banko taisyklėse). O dėl kursų – įsivaizduokite, kad mūsų pinigų valdžia stengtųsi įsiteikti tai vienai, tai kitai interesų grupei. Pinigai taip šokinėtų, kad bet koks pastovus kursas atrodytų žmonėms kaip išganymas.
Puikiai suprantu, kad dirbant užsienio rinkose valiutų svyravimo klausimas yra aktualus, o neretai ir skausmingas. Tačiau dolerio ir euro kursas svyruotų nepriklausomai nuo to, ar litas prie kurios nors iš šių valiutų „pririštas“ (nebent rimtai tikėtume, kad lito „ramstis“ daro bet kurią bazinę valiutą stipresnę), ar jis būtų nuo bet kokio inkaro „atrištas“. Valiutų
kursų svyravimai vis tiek liktų aktualija Lietuvos įmonėms, tačiau prie jos prisidėtų dar vienas kasdienis galvosūkis – kaip keisis lito kursas ir dolerio, ir euro, ir visų kitų pasaulio valiutų atžvilgiu.
Aišku, pinigas yra visa ko išraiška, ir todėl žmogiška suversti jam kaltę, kai esi kuo nors nepatenkintas, nors iš tiesų nepasitenkinimas turėtų būti nukreiptas į kitus dalykus. Jeigu pajamos mažesnės nei išlaidos, tai ne pinigas kaltas, nors juo ir išreiškiamas rezultatas. Tiesa, yra ir kitas nepasitenkinimo aspektas. Kai visame pasaulyje nacionalinę valiutą valdo valdžia, kuri stengiasi būti „gera“ savo gamintojams, turėti tvirtus pinigus yra nelengvas išbandymas. Tai kaip doro žmogaus dvikova su tokiu, kuris naudojasi klasta ir apgaule. O dar ir tavo paties „inkaras“ ne be nuodėmės. Tikrai nelengva. Bet mūsų gamintojai ir prekiautojai atsilaikė šioje dvikovoje. Ir jų konkurencingumas paremtas jų pačių stiprybe, o ne nuolat nuvertinamų pinigų dopingu. Jie kur kas geriau pasirengę konkuruoti Europos ir pasaulio rinkose nei tie, kurie įprato dirbti nuolat nuvertėjančių nacionalinių pinigų sąlygomis.
Po kelerių metų Lietuva ketina atsisakyti valiutų valdybos modelio ir prisijungti prie Europos pinigų sąjungos, kurioje centrinis bankas aktyviai dalyvauja formuojant pinigų politiką. Kaip manote, ar valiutų valdybos principai gali būti pritaikyti Europos centrinio banko politikoje?
Euras yra vieninga bazinė valiuta visoms narėms, taigi valiutų valdybos principai jau yra įgyvendinti, tik ne Europos centrinio banko, o nacionalinių bankų atžvilgiu. Ar galima pasiūlyti šiam bankui prisirišti prie kurios nors kitos pasaulio valiutos? Tai skamba kaip pokštas, tačiau juk valiutų valdybos modelyje „prisirišimas“ yra tik operacinis principas, o giluminė esmė yra pinigų valdžios apribojimas, jos nesikišimas į rinką. Tai aktuali problema, čia yra apie ką pamąstyti! Juk pasaulyje nebeliko „rinkos palūkanų“ ir tai, ką mes čia, Lietuvoje, kol kas vadiname rinkos palūkanomis, iš tiesų yra didžiųjų pasaulio valiutų administruojamų palūkanų išvestinės, nedidelė korekcija pagal rinką. Nuo tada, kai pinigų rinką ėmė valdyti centriniai bankai, rinkos kaip tokios nebeliko. Todėl ir aukso standartui atėjo galas – jis trukdė neribotai valdyti pinigus, uždėdavo nepatogų „apynasrį“.
Manau, kad valiutų „rinkos“ įvykiai ir tendencijos byloja, kad bus ieškoma būdų apriboti valdžios kišimąsi, grįžti prie rinkos, prie tikros neadministruojamos pinigų kainos. Tokiu atveju būtų nesvarbu, kas pinigus išleidžia ir kokios jie spalvos. Jie vėl atspindėtų giluminius ekonomikos, o ne valdžios fenomenus. Gal svarbiausia mūsų „eksperimente“ ir yra tai, kad mes dešimt metų išlaikėme pinigų ūkį atskirtą nuo valdžios ir patyrėme, kad toks apribojimas tebėra prasmingas ir moderniais žmogaus galybės laikais.
