Finansinio tvarumo įstatymo tikslas – užtikrinti bankų sistemos finansinį stabilumą, t.y. išvengti bankų bankroto. Išskyrus valstybinį indėlių draudimą, faktas, kad šio įstatymo anksčiau nebuvo, rodo, jog iki šiol valstybė nebuvo įsipareigojusi nešti galimos nesėkmingos bankų veiklos naštos. Įstatymu norima įteisinti valstybės atsakomybę už bankinio sektoriaus veiklą su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis.
Dėl įstatymą įgyvendinančios institucijos
Finansinio tvarumo įstatymu stabilios bankų veiklos užtikrinimo funkciją norima paskirti ne tik dabar komercinius bankus kontroliuojančiam Lietuvos bankui, bet ir Vyriausybei. Bankų sektoriaus stabilumo priemonės (minimalaus kapitalo, privalomų atsargų, kapitalo pakankamumo reikalavimai, bankų licencijos, galimybė gauti likvidumo paskolas ir kt.) jau yra numatytos galiojančiuose teisės aktuose. Jeigu šių priemonių nepakanka, reikėtų pripažinti, kad šis reguliavimas nepasiekia tikslų, tad turėtų būti naikinamas. Bankų sektoriaus stabilumo užtikrinimo funkcijos priskyrimas dar ir Vyriausybei, išskaidytų atsakomybę, dubliuotų funkcijas.
Dėl stabilumo stiprinimo priemonių
Finansinio tvarumo įstatymo projekte numatyti keturi instrumentai, kuriais Vyriausybė gali teikti paramą bankų sektoriui. Žemiau pateikiamas šių priemonių vertinimas.
5 straipsnis, valstybės garantijos. Banko paskolos kitiems bankams valstybinis garantavimas perkelia privataus sektoriaus riziką viešajam. Nors paskola padidina banko likvidumą, suteikdama jam papildomų finansinių lėšų, tačiau problemos nesprendžia – greičiau priešingai, leidžia bankams prisiimti daugiau rizikos, skolinti neatsargiau. Neigiamos pasekmės – garantija ateityje gali tapti tiesioginiu nuostoliu biudžetui. Vien egzistuojančiam indėlių draudimui padengti valstybei prireiktų didelės biudžeto dalies. Pridėjus dar ir valstybės garantijas bankų paskoloms, valstybės biudžeto įsipareigojimai dar labiau viršytų silpstančias jo išgales.
6 straipsnis, bankų turto išpirkimas. Nėra pagrindo teigti, kad išperkamas turtas viešose rankose būtų valdomas geriau, todėl ši priemonė vertintina kaip bankų likvidumo palaikymo būdas mainant pinigus į banko turtą. Kyla abejonių dėl to, kokia būtų tikroji šio turto vertė, kadangi jau pats faktas, kad jį superka valstybė parodo, jog jis rinkoje nelikvidus. Nepagrįsta, kad valstybė už mokesčių mokėtojų pinigus ir galimai didesnę kainą pirktų turto, kurio neperka kiti. Be kita ko, bankų turto išpirkimas pareikalautų valstybės biudžeto lėšų.
7 straipsnis, valstybės dalyvavimas banko kapitale. Nesvarbu kokia forma valstybė dalyvautų bankų kapitale (ar suteikdama subordinuotą paskolą, įsigydama dalį ar visas akcijas) tai yra dalinis ar visiškas banko nacionalizavimas. Bankui tai galėtų padėti tuo, kad jis gautų papildomų finansinių injekcijų, tačiau tai vargu ar gelbėtų valdant banką. Priešingai – valdiškas (mišrus) valdymas įneštų daugiau sumaišties, mažiau atsakomybės, nesutarimo dėl sprendimų ir kitokių problemų, kurias šiandien stebime kitokiose pusiau privačiose įmonėse. Be to, valstybės dalyvavimas banko kapitale taip pat pareikalautų valstybės biudžeto lėšų.
8 straipsnis, banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams. Įstatyme įtvirtintina, kad valstybė bet kada vienašališkai gali perimti banko akcijas. Taip nusprendžiama, kad „viešasis interesas“ dėl bankų sistemos stabilumo svarbiau už privačią nuosavybę. Šios priemonės esmė – banko gelbėjimas ne finansinėmis injekcijomis, o valstybiniu valdymu. Tai šiurkščiai pažeidžia privačios nuosavybės neliečiamumo principą, perkelia privataus sektoriaus nuostolius mokesčių mokėtojams. Didelė tikimybė, jog priverstinis banko perėmimas taptų nuostolių nacionalizavimu ir atidėtu banko bankrotu.
Dėl finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymo kriterijų
Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje teigiama, kad „finansinio stabilumo stiprinimo priemonės gali būti taikomos bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui“. Finansinio stabilumo priemonės bankui pagal įstatymą taikomos tik jei priemonių netaikymas sukels grėsmę finansinio sektoriaus stabilumui ir patikimumui, tačiau nenurodomi jokie kriterijai, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kada ši grėsmė kyla.
Įstatyme taip pat nėra jokio finansinio stabilumo priemonių taikymo efektyvumo užtikrinimo mechanizmo. Įstatyme nėra numatyta taikyti procedūrą nustatyti, ar po finansinio stabilumo stiprinimo priemonių bankas galėtų atsigauti tolimesnėje perspektyvoje, kokiai banko būklei esant jam šių priemonių taikyti nebegalima ir pan. Šios priemonės pagal įstatymą gali būti pradėtos taikyti beviltiškiems bankams, taip privataus verslo nuostolius perkeliant ant valstybės pečių.
Dėl įstatymo įgyvendinimui reikalingų lėšų šaltinio
10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė gali papildomai skolintis šiuo įstatymu numatytiems tikslams vykdyti. Vyriausybės skolinimasis tam, kad būtų perskolinta bankams ar kitaip finansuojama bankų veikla, yra nepagrįstas ir ydingas, ypač šiuo metu, kai skolintis yra ir sudėtinga, ir brangu.
Apibendrinimas ir pasiūlymai
Nors įstatymo tikslas yra kilnus, visų keturių įstatyme numatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių esmė – arba valstybės valdymas, arba finansinė injekcija. Nėra jokio pagrindo teigti, kad valstybė yra geresnis verslo valdytojas, tad valdymo nacionalizavimas gali sukelti daugiau problemų nei tos, kurias siekiama išspręsti. Bankų sektoriaus rizikos ir nuostolių perkėlimas į viešąjį sektorių bus brangi priemonė ir abejotina, ar pasiekianti keliamą tikslą. Finansinio tvarumo įstatymas įteisina didesnį ar mažesnį valstybės įsikišimą, kuris, bankams susidūrus su sunkumais, virstų atsakomybės išskaidymu, išlaidomis biudžetui, t.y. mokesčių mokėtojams. Taip pat, atkreipiame dėmesį, kad parama bankiniam sektoriui yra nesuderinama su bankų atsakomybės ir rinkos dalyvių savisaugos bei suvokimo apie riziką siekiu. Dėl šių priežasčių finansinio tvarumo įstatymo siūlome nepriimti.
Kaip jau minėta, stabilumo bankiniame sektoriuje tikslą įgyvendina Lietuvos bankas, naudodamasis bankų stebėsenos ir ankstyvo perspėjimo apie bankinio sektoriaus padėtį sistema, kitomis anksčiau minėtomis priemonėmis. Jei šios priemonės neužtikrina reikiamo stabilumo bankiniame sektoriuje, siūlome tobulinti jau esamas priemones, o ne didinti jų skaičių, priskiriant jų įgyvendinimą Vyriausybei.
LLRI dar 1998 m. yra pateikęs ekspertizę dėl rezervuotųjų sąskaitų. Dalinių atsargų sistema neužtikrina žmonių ir įmonių einamųjų sąskaitų ir kitų lėšų saugumo. Todėl siūlome žmonėms ir įmonėms suteikti galimybę pasirinkti atsiskaitomųjų ir neterminuotų indėlių laikymo sąlygas renkantis rezervuotąsias sąskaitas. Skirtingai nuo šiandien įprastų einamųjų sąskaitų, lėšos rezervuotose sąskaitose būtų perduodamos bankui pasaugos, o ne paskolos būdu ir rezervuojamos banko korespondentinėje sąskaitoje ar kasoje. Visišką sąskaitos saugumą garantuotų šimtaprocentinis jų rezervavimas. Bankai negalėtų naudotis rezervuotosiose sąskaitose esančiomis lėšomis ir todėl įmonės ir žmonės nebūtų priversti patirti šių lėšų praradimo rizikos. Šio pasiūlymo įgyvendinimui reiktų priimti Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo pataisas.
