1997 m. spalį Lietuvos bankas iškilmingai mini įsimintiną datą – jo paties ir lito septyniasdešimtpenkmetį. Ta proga žmonės su nostalgija ir pasididžiavimu prisimena stiprų tarpukario litą – auksu dengtą lietuvišką pinigą. Tačiau daug labiau, nei pati šlovingiausia pinigų istorija, kiekvienam žmogui rūpi jų ateitis. Dar visai neseniai Lietuvos gyventojai galėjo su pasitenkinimu kalbėti apie reformos metu įvestą ir 1994 metais valiutų tarybos “sutvirtintą” litą. Kokią reputaciją pelnys litas, už kurio greitai bus ne auksas, kaip tarpukario laikais, ir ne užsienio valiutos ir aukso rezervai, kaip pastaraisiais metais, bet tik valdžios geri norai?
Laisvės ir valdžios dilema: pinigų atvejis
Propaguodami valiutų tarybos idėją buvome klausiami, kodėl laisvos rinkos principus ginantis institutas pasisako prieš laisvą pinigų vertės nusistatymą kitų valiutų atžvilgiu. Pirma, fiksuotas valiutų santykis mums nebuvo ir nėra savitikslis. Valiutų tarybos raison d’etre, esmė ir prasmė, yra šimtaprocentinis išleidžiamų banknotų padengimas užsienio valiutos ir aukso rezervais (pabrėžtina, kad fizine prasme). Tad fiksuotas valiutų santykis tėra būtina priemonė šimtaprocentiniam pinigų padengimui, be pastarojo prarandanti bet kokią prasmę ir vertybę.
Antra, laisvos rinkos principai reiškia laisvę veikti – visiems be išimties privatiems subjektams. Kalbant apie valdžią, laisvės principas apsiverčia ir reiškia, kad siekiant laisvos rinkos, valdžia turi būti nuosekliai mažinama, o jos galios ribojamos ir suvaržomos griežtomis taisyklėmis. Valiutų tarybos principai leidžia pasiekti tai patikimu ir žmonėms suprantamu būdu.
Sunku patikėti, bet kadaise metalinių pinigų kalyba ir popierinių emisija buvo privatus verslas, kaip ir daugelis kitų verslų. Istorijos bėgyje nuolat kėsindamasi į pinigus, valdžia ilgainiui pasisavino jų leidimo monopolį. Pinigų padengimas auksu buvo nuolat mažinamas, kol galiausiai visai panaikintas 1971 metais. Valdžia tapo vienintele popierinių pinigų leidėja ir globėja.
Valdžios galia laisvai kurti ir įtakoti pinigus yra pražūtinga, ji neišvengiamai kėsinasi į kiekvieno žmogaus laisvę, kišenę ir ramybę. Laisvas kurso svyravimas tokioje sistemoje nėra joks laisvės rodiklis. Kaip taisyklė, jis yra aktyvių monetarinės valdžios veiksmų atspindys. Tam, kad pinigų kursas išties nusistovėtų rinkoje ir atspindėtų tik josios verdiktą, centrinis bankas turi būti visiškai neutralus. Tad vienintelė sąlyga, kuriai esant laisvos rinkos ekonomistai pripažįsta valiutos kursą rinkos kursu – tai visiškas centrinio banko neutralumas rinkoje.
Tačiau, kaip rodo patirtis, centrinių bankų niekas nesteigia neutralumui įkūnyti. Šis amžius bemaž visame industriniame pasaulyje prasidėjo aktyvia kredito teikimo kiekvienam norinčiam (pinigų masę didinančia) centrinių bankų politika. Po jos sekė aktyvi pinigų masę ribojanti politika – kova su depresijos padariniais. Vėliau – aktyvus tarptautinis karas valiutų rinkos įrankiais užleido pozicijas socialinių tikslų įgyvendinimui, kaitaliojant palūkanas. Išmanantys žino, kad visas šias programas tarpusavyje sieja tai, kad kiekviena būdavo jos pirmtakės padarinių likviduotoja. Po to sekdavo dar ir dar viena. Kol subrandinta minties revoliucija išsklaidė aklą tikėjimą teigiamais monetarinės politikos rezultatais ir centriniai bankai buvo įspausti į daug griežtesnius rėmus. Jų monetarinė politika per pastarąjį dešimtmetį tapo daug neutralesnė, civilizuotomis save laikančių šalių centriniai bankai išeina į sceną vis rečiau. Štai, JAV centrinis bankas, kadaise kone kasdien pasirodantis užsienio valiutų rinkoje, dabar įsikiša čia vos kartą per keletą metų.
Vadinkime daiktus tikraisiais vardais
Suprantama, kad kiekviena valdžia siekia kuo giliau įsitvirtinti – tai būtina sąlyga jai išlikti. Centrinis bankas taip pat valdžios institucija, vaizdžiai tariant – pinigų ūkio ministerija. Nenuostabu, kad valdžia – šiapus ir anapus Lietuvos banko – kryptingai siekia panaikinti valiutų tarybos “jungą” ir mainais siūlo miglotus pinigų ūkio tvarkymo principus. Ypač patogu slėptis po tariamos nepriklausomybės skraiste, pačių centrinių bankininkų žodžiais tariant – “kai virš Lietuvos banko yra tik Seimas ir dangus”. Skaitytojui turbūt jau aišku, kad tuomet centrinių bankininkų valdžia tampa neribota ir nekontroliuojama. O giedras dangus virš Lietuvos banko reiškia besikaupiančius debesis virš Lietuvos žmonių, virš kiekvieno iš mūsų.
Lietuvos banko parengta “išėjimo iš valiutų tarybos” programa tik jos neperskaičiusiam kelia pasitikėjimą. Programa numato atsisakyti šimtaprocentinio litų padengimo, o Lietuvos bankui leidžia pradėti aktyvią monetarinę politiką. Fiksuotą kursą programa lyg ir žada palikti. Tačiau tokiomis sąlygomis fiksuotas lito kursas nėra jokia paguoda, o priešingai, pavojaus signalas. Programoje teigiama: “Iš pradžių pasitelkus masinės informacijos priemones būtina išaiškinti visuomenei ir užsienio investuotojams, kad valiutų valdyba ir fiksuotas lito bei JAV dolerio kursas yra du skirtingi dalykai…” Iš tikrųjų, taip. Be šimtaprocentinio padengimo fiksuotas kursas yra laikinai ir dirbtinai palaikomas. Jo palaikymas brangiai kainuoja visuomenei, o nesėkmės – neišvengiamos.
“Platesnis Lietuvos banko turto, kuriuo gali būti padengtas litų kiekis, traktavimas gali būti visuomenės suvoktas kaip mėginimas “atskiesti” rezervinių pinigų padengimą auksu bei konvertuojamąja užsienio valiuta ir vykdyti infliacinę politiką”, – užbėga Visuomenės nuomonei už akių Lietuvos banko programa. Belieka tik išsiaiškinti, kas bus daroma su staiga – pakeitus Lito patikimumo įstatymą – “pertekliniais” tapusiais rezervais. Aiškinama, kad jie nebus paleisti ūkiui kredituoti, ir liks ten kur buvę. Kita vertus, teigiama, kad litų pasiūla bus griežtai ribojama ir saugomas jų stabilumas. Jeigu visų šių pažadų žadama laikytis, įstatyminis rezervų atskiedimas – niekam nereikalingas. Tačiau kadangi jo kryptingai siekiama, galima prognozuoti, kad anksčiau ar vėliau vieno iš pažadų bus atsisakyta. Arba rezervams ras “gerą” pritaikymą, arba bus leidžiami “infliaciniai” litai.
Programoje apstu neaiškumų, prieštaravimų, vykdytojams paliekamas platus sprendimų pasirinkimo spektras. Laikysiesi “absoliučiai fiksuoto kurso” ir pasirinksi dolerį bei euro techniniam lito pririšimui – įvykdysi programinį punktą. Apsiribosi tik euro – irgi nenusikalsi. Nutarsi “atlikti nedideles kurso korekcijas viena ar kita kryptimi”, nuodėmių atleidimą rasi programoje. Puiki erdvė diskreciniams sprendimams – ir renkantis strategiją, ir pasitelkiant monetarinius instrumentus. Perskaičius programos samprotavimus apie instrumentų naudojimą, paaiškėja, kad jie yra patys sau tikslas. O programos tikslas – išlaisvinti pinigų valdžią nuo griežtų taisyklių pančių.
Suvokdami, kad praranda žmonių pasitikėjimą, programos rengėjai patys aprašo labiausiai tikėtiną scenarijų – valiutos paklausos didėjimą, o toliau siūlo priemones, galutinai sužlugdančias pasitikėjimą ne tik pinigais, bet ir bankais. Pranešdami, iki kurios konkrečios ribos jie laikysis fiksuoto kurso “spekuliacinės atakos” atveju, Lietuvos banko vairuotojai lyg ir pakviečia “į svečius” negailestingus ir pragmatiškus rinkos spekuliantus. Toliau numatyti scenarijų visai nesunku. Rinka visuomet “aplošia” centrinį banką, anksčiau ar vėliau paguldydama jį “ant menčių”. Jos ištekliai daug didesni, motyvacijos – stipresnės, o atpildas už kišimąsi – negailestingas.
Ar tikrai išaugome iš valiutų tarybos “marškinėlių” ?
Dažnai tekdavo girdėti, neva valiutų taryba tinka tik besivystančioms šalims, kad ji trukdo plėtotis subrendusioms ekonomikoms. Tačiau vis mažiau žmonių – ir Lietuvoje, ir už jos ribų – džiaugiasi, kad valiutų taryba “mirs”, o iniciatyvą pagavęs Lietuvos bankas kilmingai ir pasišventęs įgyvendins savo misiją. Visų pirma, valiutų taryba pati nemiršta, ji neišsisemia ir nepasensta. Kone ketverius metus gyvenę valiutų tarybos sąlygomis, jau įsitikinome, kad ji veikia be užsikirtimų. Netgi ideologiniai valiutų tarybos oponentai pripažįsta, kad ji leido pažaboti infliaciją, užtikrino visišką pinigų konvertuojamumą (kurio net tokios reformos keliu pažengusios šalys kaip Vengrija neturi ir iki šiol), sudarė sąlygas skolintis daug mažesnėmis palūkanomis. Esant valiutų tarybai, neigiamas užsienio prekybos balansas nėra jokia problema, o visuomenė apsaugota nuo pinigų spausdinimo skęstantiems bankams ar kitokioms interesų grupėms. Kažin, kuri ministerija gali pasigirti tokiais automatiniais saugikliais ir tokiais pasiekimais, kokius Lietuvos bankui dovanojo valiutų taryba?
Jeigu manoma, kad netinkamai parinkta rezervinė valiuta, ją pakeisti galima. Ir tam jokiu būdu nebūtina atsisakyti valiutų tarybos principų. Tačiau tai neišspręs visų eksporto ir importo problemų, nes jų šaknys ne Lietuvoje. Skirtingose rinkose liks skirtingos valiutos ir jų tarpusavio santykio problema. Suprantama, kad ir “išlaisvintas” Lietuvos bankas negalėtų atsiliepti į visų pasaulinių valiutų tarpusavio svyravimus, negalėtų užtikrinti kiekvienam gamintojui nuolatinio “didžiausio palankumo” pinigų. Tai daroma privačiai, vadinamoje “ateities” valiutų rinkoje, kurios produktai (forvardai ir pan.) leidžia žmonėms apsisaugoti nuo netikėtų nuostolių dėl valiutų kursų svyravimų.
Kalbant apie kitą bazinę valiutą, žmonės, be abejo, prisimins kalbas apie nepriklausomos pinigų politikos privalumus, taigi, paklaus: ar verta JAV dolerio “jungą” pakeisti priklausomybe nuo Vokietijos arba nuo Europos centrinio banko? – Lietuvos valdžia, paskelbusi narystę Europos Sąjungoje savo prioritetu, į šį klausimą lyg ir atsakė. Sprendimas nedviprasmiškas – jokios “nepriklausomos” pinigų politikos perspektyvų Lietuva neturi. Turėsime geresnį ar blogesnį euro, kurio likimą spręs ne Jonas, ir ne Vilnius, o supranacionalinė Europos valdžia. Kaip tuomet – likus keliems metams iki geidžiamos (neišvengiamos?) narystės Europos Sąjungoje – atrodo noras “pažaisti” monetarine politika? Jis gali būti suprantamas psichologams, bet sunkiai suvokiamas – blaivaus proto ekonomistams ir politikams.
Taigi, valiutų taryba gali būti panaikinta tik politine valia, kaip kad buvo ir įdiegta. Jos panaikinimas prasidėjo jau šių metų pradžioje, kai Lietuvos bankas su entuziazmu ėmėsi kelių klasikinių savo funkcijų: pradėjo kredituoti komercinius bankus, rengti repo bei terminuotų indėlių aukcionus. Praktika tapo griežčiausia aktyvistinio centrinio banko teisėja ir demaskuotoja. Tapo aišku, kad centrinio banko intervencijos neišvengiamai žengia koja kojon su nuodėme. Paaiškėjo, kad jo kreditai siekia visuomenės pinigais dengti bankininkų klaidas, o rinka atmeta centrinio banko intervencijas. Kredito politika, skandalingai pradėta dviem kreditais Tauro bankui, buvo vienu kartu ir negrįžtamai kompromituota, bet sofistikuotai patrauklius repo ir indėlių aukcionus verta panagrinėti išsamiau.
Svetimkūnio atstūmimo reakcija ir prigijimo paslaptis
Iki repo paleidimo į gyvenimą buvo nuolat skundžiamasi, kaip sunkiai verčiasi Lietuvos komerciniai bankai, nes Lietuvos bankas negali jiems pasiūlyti savo paslaugų. Tačiau jau po pirmųjų aukcionų paaiškėjo, kad komerciniams bankams jie visiškai neįdomūs. Pasiūlymų buvo nedaug ir nedidelių apimčių. Argi tai ne puikus “klasikinių” funkcijų beprasmiškumo įrodymas? Argi nekelia susižavėjimo įsigalėjusi rinkos jėga, neleidžianti joje įsitvirtinti centralizuotos ekonomikos svetimkūniui?
Turbūt bus teigiama, kad mechanizmas dar įsivažiuos, kad dar ne laikas spręsti. Taip, tai gali nutikti, ir tai greičiausiai nutiks. Rinkos naikinimo sąskaita. “Mechanizmą” dirbtinai įsiūbuos aktyvus centrinis bankas. Jis siūlys savo paslaugas vis gerėjančiomis sąlygomis, kol joms pagaliau atsiras paklausa. Pažvelkime, ką pradėjo siūlyti Lietuvos bankas, pamatęs, kad repo sandoriai neprigyja. Jis ėmė siūlyti atvirkštinę paslaugą, “sudarydamas sąlygas komerciniams bankams” laikyti centriniame banke indėlius. Bet kuriam bankų paskirtį išmanančiam žmogui tokia operacija atrodo absurdiška – surinkti iš žmonių ir įmonių pinigus tam, kad patikimai padėtum juos į Lietuvos banką? Jam dar ir garantuojant pakankamai patrauklias palūkanas?
Koks absurdas tai bebūtų, jo rezultatai greitai pasireikš – bankai pripras prie Lietuvos banko sąlygų palankumo, atsiras paklausa valdiškiems kreditams, repo paslaugoms. Komerciniai bankai ims ignoruoti klientus ir kitus komercinius bankus proporcingai Lietuvos banko įsikišimui (“žaidžiant” su pastaruoju, nauda atrodys didesnė). Į rinkos veikimą įsiterpus centriniam bankui, jos veikėjai “išmušami” iš vėžių, sudrumsčiamas savaiminio reguliavimosi mechanizmas. Tuomet jau iš tiesų be centrinio banko paslaugų sunkiai beišsiversi. Ratas užsidarys.
Žmonės neteks “savo” pinigų
Žmonės reaguoja į pavojingus simptomus. Vis didesnę dalį indėlių jie linksta laikyti valiuta. Eilinis žmogus nerimauja – koks likimas laukia jo pinigų, ko bus verta pažadėta nuvertėjusių santaupų kompensacija, kas bus su jo uždarbiu ar pensija. Verslininkas, prisimenantis 1993 metų lito pasiutpolkę, dreba dėl kiekvieno savo kontrakto, dėl investicijų ir sunkiai atidirbamo kredito. Verslininkai žino, kad vienintelis vilties šiaudelis- informacija apie Lietuvos banke planuojamus veiksmus. Yra žmonių, galinčių įtakoti tuos veiksmus, yra besistengiančių tapti tiek galingais. Ir visi žino, kad taip, kaip buvo, nebebus. Nors ir kaip norėtųsi nuraminti žmones, daryti kompromisų su sąžine nevalia. Dabar viskas priklausys nuo valdžios – žmonės privalo tai žinoti ir spręsti kiekvienas sau – tikėti ar ne.
Daugiau negu simboliška, kad komerciniai bankai, norėdami apsisaugoti nuo lito kurso keitimosi rizikos, būtent dabar ėmė spausti Lietuvos banką, kad šis leistų teikti paskolas valiuta. Atsisakydamas žengti šį žingsnį, Lietuvos bankas aiškina, kad tokiu atveju visa lito kurso rizika užgultų besiskolinančiųjų pečius. Lietuvos bankas teisus. Bet negilus. Vienu atveju riziką prisiima bankai, o kartu ir visi indėlininkai. Kitu atveju riziką prisiima tie, kurie skolinasi – daugiausia įmonės, t.y. jų dirbantieji bei akcininkai. Ir viena, ir kita yra pavojinga. Abiejuose bankų balansų pusėse yra žmonės. O žmones gąsdinanti kurso keitimo rizika nėra stichinė nelaimė. Jos šaltinis – pačiame Lietuvos banke.
Žmonės įvertina tai, ką turėjo, tik tuomet, kai praranda. Paprastos, ištikimos, suprantamos valiutų tarybos jau nėra. Jeigu – Dieve, padėk – Lietuvos banko darbuotojams pavyks visomis priemonėmis užtikrinti pinigų stabilumą, turėsime jaustis jiems be galo dėkingi, liaupsinsime jų saikingumą ir išmintį. Jeigu nepavyks, smerksime, šalinsime žmones, jau kelintą kartą keisime juos kitais… Tačiau bet kuriuo atveju mes būsime neramūs dėl pinigų ateities, bet kuriuo atveju rinksime nuogirdas, nagrinėsime valdančiųjų psichologiją, žvelgsime į Lietuvos banko pusę. Taisykles pakeis žmonės. ŽMONĖS turės ko saugotis.
