P. Gitanas Nausėda aktyviai priešinosi valiutų valdybos sistemos įvedimui ir yra laikomas bene didžiausiu šios idėjos oponentu. Tuo metu jis dirbo Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento Metodikos ir analizės skyriaus viršininko pavaduotoju, o poziciją dėl valiutų valdybos pristatydavo dienraščio „Lietuvos rytas“ ekonomikos puslapiuose. Kaip valiutų valdybos istorija atrodo po dešimties metų oponento akimis…
“Aš pasisakau prieš aukso fetišizavimą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodo žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui”. Tai ne mano, tai – J.M. Keynes’o mintys, išdėstytos jo ankstyvajame darbe “Traktatas apie pinigų reformą” (Tract on Monetary Reform). Tačiau po šiais žodžiais sutikčiau pasirašyti be išlygų. Nesvarbu, kad čia kalbama ne apie šiuolaikinę valiutų valdybą, o apie aukso standartą – juk tarp jų egzistuoja tik antraeiliai skirtumai.
Keistoka, kai žmonės tiki, jog jų pačių rankų ir proto kūrinį – pinigus – gerai valdyti gali tik nuo jų valios ir sąmonės nepriklausantys ekonomikos dėsniai. Mano nuomone, tinkamiausias sprendimas – patikėti valdyti pinigus ekonomikos dėsnius išmanantiems specialistams, sykiu įstatymais atribojant centrinį banką nuo politikų kišimosi. Toks modelis ilgus dešimtmečius egzistavo Vokietijoje, jis sėkmingai taikomas ir JAV. Pastarojoje šalyje šiandien niekas rimtai nesvarstytų, ar geriau turėti A.Greenspaną (kartu su visa komanda, gebančia “užuosti” ūkio recesiją dar jai neprasidėjus), ar automatines žaidimo taisykles. Žinoma, mažoje valstybėje pasirinkimas yra kur kas menkesnis, nes jai vienaip ar kitaip tenka paisyti stipriųjų pasaulio valiutų, tačiau ir čia visada egzistuoja bent kelios alternatyvos.
Norint atsakyti į klausimą, ar valiutų valdyba buvo tinkamiausias modelis Lietuvai per pastarąjį dešimtmetį, tektų praktikoje patikrinti ir kitus variantus. Deja, tai yra neįmanoma. Pavyzdžiui, E. Repšės vadovaujamas Latvijos bankas veikė nė kiek ne prasčiau nei mūsų valiutų valdyba, tačiau tai nereiškia, kad susiklosčius panašioms aplinkybėms Lietuvai būtų pavykę įgyvendinti lygiai tokią pat efektyvią pinigų politiką. Sėkmę lemia ne tik centriniam bankui vadovaujanti asmenybė, bet ir daugybė kitų veiksnių, kurių visų a priori neįvertinsi.
Niekada negalvojau ir dabar negalvoju, kad yra tik vienas optimalus pinigų politikos kelias, o visi kiti – blogi. Daug kas priklauso ne tiek nuo pačios pinigų politikos, kiek nuo jos ir fiskalinės politikos (taip pat kitų sudedamųjų ekonominės politikos dalių) derinio. Pagal tai pinigų politikos sprendimus veikiau galima skirstyti į labai gerus, gerus, patenkinamus, blogus ir labai blogus. Nors iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikęs valiutų valdybos atžvilgiu, manau, kad būtų tiesiog nesąžininga ją priskirti blogų ar labai blogų sprendimų grupei
Valiutų valdybos kaip specialios pinigų sistemos indėlis stabilizuojant Lietuvos ekonomiką tikrai nemenkas. Per 2-3 metus nuo jos įvedimo smarkiai sumažėjo ir infliacija, ir nominaliosios palūkanų normos. Be to, valiutų valdyba pasirodė besanti neblogas saugiklis prieš ekspansinę valstybės finansų politiką. Egzistuojant plaukiojančio valiutos kurso režimui, fiskalinės politikos klaidos dažnai praslysta nepastebėtos – juk sumažėjusį nacionalinės valiutos kursą užsienio valiutų atžvilgiu visada galima nurašyti netinkamai centrinio banko veiklai. Fiksuoto valiutos kurso (valiutų valdybos) sąlygomis pernelyg dosni fiskalinė politika lemia oficialių užsienio atsargų praradimą ir palūkanų normų kilimą. Padidėjus biudžeto išlaidoms ir skolinimosi poreikiui vidaus rinkoje bei nesant galimybės tiesiogiai skolintis iš centrinio banko, valstybei tenka kreiptis į privačius kreditorius (bankus, draudimo bendroves ir kt.), kurie sutinka skolinti lėšas už didesnę kainą. Kraštutiniais atvejais dėl finansų politikos voliuntarizmo pirminė rinka valstybei apskritai gali “užsidaryti” ir šalis atsiduria prie finansų krizės slenksčio. Tokią situaciją išgyvenome antrąjį 1999 m. pusmetį ir ji tapo vėliau gera pamoka politikams nekartoti praeities klaidų.
Atimdama iš centrinio banko galią diskretiškai reguliuoti pinigų kiekį ir palūkanų normas, valiutų valdyba kartu padarė jį netinkamu objektu politiniam spaudimui. Iš tikrųjų, kaip Seimas ar Vyriausybė gali versti centrinį banką numušti palūkanų normas, “pakoreguoti” valiutos kursą arba suteikti paskolą biudžeto deficitui finansuoti, jei pastarasis neturi tokios teisės? Lietuvos politikai kurį laiką iš inercijos atakavo Lietuvos banką įvairiais reikalavimais, siekdami trumpalaikių politinių dividendų (pvz., G. Vagnorius populiarino idėją naudoti oficialias užsienio atsargas vidaus kreditavimui suaktyvinti), tačiau po kelerių metų įsitikino, jog tos pastangos beprasmiškos.
Kita vertus, gyvenimas parodė, kad valiutų valdyba negali apsaugoti bankų sistemos nuo sukrėtimų ir būti savotišku kredito įstaigų priežiūros pakaitalu. Atvirkščiai, efektyvi ir griežta bankų sistemos priežiūra yra būtina sėkmingo valiutų valdybos funkcionavimo sąlyga. Prasta kredito įstaigų (oficialių ir nelegaliai veikusių) kontrolė lėmė 1995-1996 m. sandūroje bankų krizę, kurios metu valiutų valdybos apribojimai pasirodė besantys visiškai neveiksmingi “gaisrui” užgesinti. Teko nusižengti “grynosios” valiutų valdybos principams ir laikinai pakeisti žaidimo taisykles – panaikinti sankcijas bankams už privalomųjų atsargų reikalavimų nevykdymą, teikti kai kuriems iš jų likvidumo injekcijas ir pan.
Manyčiau, kad buvo padaryta klaida, 1994 m. balandžio 1 d. susiejant litą su JAV doleriu, o ne su Vokietijos marke, kaip tai padarė estai. Valiutų valdybos diegėjai vietoje proaktyvaus požiūrio į bazinės valiutos parinkimo klausimą, užėmė pasyvią poziciją, atsižvelgdami į tuo metu akivaizdžiai dolerizuotą užsienio prekybos, paskolų, indėlių ir valiutų rinkos struktūrą. Viena vertus, tai sumažino ūkio jautrumą valiutos kurso svyravimams, kita vertus, ilgam “užkonservavo” aukštą dolerizacijos lygį. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą vėliau privertė laužyti pokyčių “nemėgstančią” valiutų valdybos sistemą ir 2002 m. pradžioje persieti litą nuo dolerio prie euro. Dėl subjektyvių priežasčių, t.y. susiejus litą su euru tuo metu, kai pastarojo kursas buvo itin žemo lygio, palyginti su doleriu, šis perorientavimas buvo finansiškai labai skausmingas inertiškiems šalies indėlininkams, kurie toliau laikė santaupas JAV doleriais ir patyrė didžiulių nuostolių.
Galvodamas apie valiutų valdybos misiją ir artėjančią Lietuvos narystę Europos Sąjungoje bei Europos pinigų sąjungoje, prisimenu seną sentenciją “mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti”. Ketiname įstoti į bendrosios ES valiutos erdvę, kurioje išpažįstama diskretiška pinigų politika ir aktyvus centrinis bankas. Esama ir valiutų valdybos nuopelno, kad Lietuva išsiskiria iš kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių gana geru pasirengimo finansinei integracijai lygiu. Skirtingai nei daugeliui kitų šalių-kandidačių, Lietuvos verslui fiksuotas valiutos kursas nėra kažkoks naujas status quo, o įprastinė ir gerai pažįstama veiklos aplinkybė.
