Lietuvos laisvosios rinkos institutas pristato J. G. Hulsmanno (Hülsmann) tęsinį vokiškam M. Rothbardo knygos „Ką valdžia padarė su mūsų pinigais“ (lietuvišką teksto variantą galite atsisiųsti čia) leidimui.
2000 metais pasirodžiusiame darbe autorius rašo:
Nereikia turėti daug fantazijos, kad suprastume, kokią reikšmę gėrybių perskirstymui turi šiuolaikinė monetarinė valdžia (red. past. – valstybės institucija, turinti monopolinę pinigų leidimo teisę). Idealios rinkos sąlygomis vartotojų sprendimai nulemia, kiek ir kokių produktų bus realizuojama pelningai. Taigi vadovaujantis rinkos demokratijos principu, kas gaus kokias pajamas galiausiai taip pat priklauso tik nuo vartotojų. Tačiau įsikišdama monetarinė valdžia paveikia šį procesą iš išorės. Kadangi pagaminti bet kokį kiekį naujų pinigų valdžiai praktiškai nieko nekainuoja, ji išlaiko nuostolingus verslus visų kitų piliečių sąskaita. Manipuliuodama pinigų spausdinimo mašina, valstybė sukuria iliuziją, jog įmanomas nuolatinis valstybės skolų ir kainų akcijų biržose augimas.
Apibendrinant: popieriniai pinigai – tai svarbus instrumentas, kurio dėka palaikomi privilegijuoti interesai, o tai praktiškai visada reiškia konkrečių interesų palaikymą. Popieriniai pinigai praturtina turtinguosius ir suteikia daugiau galios galingiesiems, negu, kad jie būtų turėję tik piliečių savanoriško palaikymo dėka. Tai iškreipia rinką, skatina kartelius bei suteikia valstybei neribotą valdžią, kurios dėka ji gali augti savo pavaldinių sąskaita.
Tarptautiniu lygmeniu popieriniai pinigai keičia tik savo pavidalą, tačiau išlieka instrumentu neteisingai praturtėti. Visos popierinių pinigų sistemos yra valstybių kūriniai, otarptautinės pinigų sistemos tobulinimas tėra būdas kitomis priemonėmis įtvirtinti valstybės perskirstymo politiką. Kaip nacionalinės pinigų sistemos buvo sukurtos patenkinti įtakingiausių politinių grupių interesus ir suteikti joms žymių privalumų visų kitų piliečių sąskaita, taip ir visos tarptautinės institucijos (EPS, ECB, TVF ir t.t.) buvo sukurtos tiems interesams ir privalumams išsaugoti bei sutvirtinti.
Per pastaruosius metus mes stipriai priartėjome prie „naujosios pasaulio santvarkos“, kurią Europai, Japonijai ir JAV nori primesti įtakingos keinsistiškai (angl. Keynesian) nusiteikusių politikų, verslininkų ir intelektualų grupės. Kalbame apie plataus masto planą, pagal kurį tarptautiniai komerciniai santykiai bus reguliuojami nebe privačių susitarimų, o tarptautinės biurokratijos pagrindu. Naujojoje pasaulio santvarkoje turi būti tik viena pasaulinė valiuta ir tik viena pasaulinė policija, kuri užtikrintų vienos tarptautinės biurokratijos nurodymų įgyvendinimą.
Visą straipsnį rasite paspaudę ant nuorodos: Hülsmann „Naujajame gražiame dekretinių pinigų pasaulyje nieko naujo ir nieko gražaus”
