Smulkiųjų (iki 1000 Lt) vartojimo kreditų rinka yra kontraversiška ir kelia nemažai emocijų. Žmonės uoliai naudojasi paslaugomis, o žiniasklaida pasakoja istorijas apie neišgalinčius išmokėti prisiimtų kreditų. Politikai savo ruožtu nepraleidžia progos vaizduoti šią veiklą kaip socialiai neatsakingo verslo etaloną. O reguliuotojai siūlo priimti teisės aktus, smulkiųjų vartojimo kreditų veiklą reguliuojančius daug griežčiau, nei to reikalauja Europos Sąjunga (ir tai jau tampa įprasta praktika).
Tačiau turint omenyje, kad smulkiųjų vartojimo kreditų rinka 2013 m. sudarė apie 4 proc. visų vartojimo kreditų rinkos apimties, ar normalu, kad ji susilaukia tiek daug dėmesio, įskaitant ir griežtesnio reguliavimo pasiūlymus? Normalu, jei 1) šioje rinkoje yra problemų , 2) jas galima tinkamai išspręsti geresniu reglamentavimu ir 3) šis reglamentavimas nesukels kitų neigiamų pasekmių.
Kaip problemą įvardino Lietuvos bankas praeitų metų spalį, reikia spręsti „socialines problemas, kurias sukelia neatsakingas skolinimas ir skolinimasis“, todėl esą „būtinas kapitalinis šią rinką reguliuojančio įstatymo remontas“ . 2013 m. III ketvirtyje Lietuvoje iš viso buvo apie 92 tūkstančiai laiku negrąžintų smulkiųjų vartojimo kreditų. Reikia turėti omenyje, kad čia įtraukiami visi vartojimo kreditai, paimti anksčiau, o ne tik nagrinėjamu laikotarpiu.
Atsakyti, ar griežtesnis reglamentavimas išspręs susidariusią problemą, yra sunku. Smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos problema iš esmės yra sąmoningos ar nesąmoningos (t. y. dėl neišmanymo ar neapdairumo) atsakomybės stokos problema. Todėl pirmiausia turime išsiaiškinti, už ką turi būti atsakingas kredito davėjas ir už ką – žmogus prašantis kredito? Nuo atsakymo ir priklausys, kaip bus reguliuojama ši rinka ir ar šis reguliavimas pasieks savo tikslą. Taigi, kieno atsakomybės stokos problemą sprendžiame – įmonės ar jos kliento?
Lietuvos banko aiškinamajame rašte dėl siūlomų Vartojimo kredito įstatymo pakeitimų daug dėmesio skiriama ir atliktam gyventojų elgsenos ir raštingumo tyrimui. Paaiškėjo, jog Lietuvos gyventojai turi nepakankamai gebėjimų racionaliai tvarkyti šeimos ir asmeninius finansus, atidėlioja finansinių problemų sprendimą, dažnai neįvertina realių skolų grąžinimo galimybių. Iš tiesų, reikia pripažinti, kad smulkiųjų kreditų rinka tikrai yra specifinė, jos klientai ne visada daro pasvertus sprendimus. Taigi, reguliavimu iš esmės norima mažinti žmonių neatsakingo požiūrio į savo finansus pasekmes.
Čia pasirodo ir pagrindinis vartojimo kreditų reguliavimo paradoksas: sprendžiant vartotojų atsakomybės stokos problemą siūlomos priemonės, mažinančios vartotojų atsakomybę ir didinančios kredito davėjų atsakomybę.
Pavyzdžiui, norima įvesti pareigą kredito davėjui visuomet privalomai tikrinti kliento mokumą ir jo pateiktus dokumentus duomenų bazėse. Normaliomis sąlygomis kredito davėjas turėtų pats nuspręsti, kas jam geriau, ar sugaištas laikas ir išleistos lėšos griežtesniam kliento mokumo patikrinimui, ar didesnė rizika dėl paskolos pradelsimo. Tačiau, reguliuotojo nuomone, šio pasirinkimo neturėtų būti. Kokią žinią tai siunčia potencialiam kredito gavėjui? Nesirūpink ir negalvok apie savo galimybes grąžinti kreditą, viską apskaičiuos ir įvertins kredito davėjas. Jei davėjas nusprendžia, kad skolintis galima, vadinasi – galima.
Maksimalią vartojimo kredito metinę normą norima sumažinti iki 50 procentų. Tai reiškia, kad pasiskolinę savaitei 300 Lt sumą ir už šią paslaugą sumokėję 10 Lt, metinę normą viršytumėte 9 kartus. Akivaizdu, kad įvedus tokį reguliavimą legalus skolinimasis trumpesniems laikotarpiams ir mažesnėmis sumomis iš esmės išnyktų, nes skolinimo sąnaudos neatpirktų leidžiamų palūkanų ir kitų įmokų. Kreditų gavėjų atsakomybės atžvilgiu tai reiškia, jog reguliuotojai už norinčiuosius pasiskolinti nusprendė, kad trumpo laikotarpio ir mažos apimties paskolų jiems nereikia, kad jiems tai žalinga. Jei nėra pasirinkimo, nėra ir galimybės suklysti, bet nuo to atsakomybės ne padidėja, o sumažėja. Turėtų būti aišku, kad panaikinus paslaugą poreikis skolintis neišnyks ir žmonės ieškos kitų būdų pasiskolinti. Beje, nebūtinai legalių ir net nebūtinai už mažesnes palūkanas.
Įdomus yra ir siūlymas įstatyme įvesti „nusiraminimo laikotarpį“, kuris reiškia, kad norintysis pasiskolinti turės rašyti prašymą, o kreditą galės gauti tik po 2 dienų. Toks laikotarpis leistų apsigalvoti tiems, kurie priėmė nepamatuotą ar neblaivų sprendimą. Pirma – jis paneigia smulkiųjų kreditų esmę, kai pinigų reikia čia ir dabar. Ir ne todėl, kad prireikės „atsilošti“ azartiniame žaidime, o, pavyzdžiui, susiremontuoti automobilį, kurio būtinai reikia iki algos. Antra, „nusiraminimo laikotarpis“ tuo pat metu skatina dar lengvesne ranka ir mažiau atsakingai priimti sprendimą kreiptis į smulkiųjų vartojimo kreditų įmonę, juk vėliau bus galima persigalvoti be jokių pasekmių.
Kiti siūlomi pakeitimai taip pat nukreipti ne į kreditų gavėjų, o davėjų atsakomybės didinimą: norima įvesti nepriekaištingos reputacijos reikalavimą įmonių vadovams, didinamos baudos už prasižengimus. Vienintelis pakeitimas, kuris suteiktų galimybę atsakingiau įvertinti savo situaciją prieš imant kreditą yra reikalavimai paslaugų reklamai, nutaikyti į teisingos ir aiškios informacijos pateikimą.
Todėl jei problema yra neatsakingas vartotojų požiūris į savo prisiimamus finansinius įsipareigojimus, toks reguliavimas jo niekaip neišspręs. Atsakomybės perkėlimas nuo kredito gavėjų kreditų davėjams, klientų saugojimas nuo jų pačių priimamų sprendimų pasekmių tik sumažina atsakomybės jausmą. Tolygiai mažėja ir paskatos domėtis savo finansine padėtimi ir galimybėmis skolintis.
Kokių neigiamų pasekmių turėtų toks reguliavimas? Sumažės galimybė pasiskolinti mažomis sumomis ir trumpiems periodams, gyventojai turės ieškoti kitų būdų, kaip pasiskolinti, padidės kreditus išduodančių įmonių sąnaudos, skolinimosi procesas taps lėtesnis ir mažiau patogus. Pakeitimus siūlančiųjų požiūriu šios neigiamos pasekmės gali atrodyti visiškai pateisinamos, ypač jei sumažės probleminių kreditų. Tačiau net jei taip ir nutiks, reikia pripažinti, kad reguliavimu ne tik nesprendžiama, bet tik gilinama žmonių atsakomybės stokos problema.
