Pelno motyvas nėra Europos Centrinio Banko (ECB) veikimo pagrindas. Neigiami finansiniai rezultatai jiems prognozuojami ateinančius keletą metų. Tačiau šios institucijos vadovė Christine Lagarde tikino, kad tai nesutrikdys monetarinės politikos veikimo, nes pelnas niekada nebuvo tarp jų siekių. Vis tik, kai svarbiausias euro zonos žaidėjas ima priešintis rinkos logikai – kyla problemų.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
Vasario pabaigoje paskelbta, kad ECB pirmą kartą per du dešimtmečius patyrė nuostolius – 7,9 mlrd. eurų, iš kurių 6,6 mlrd. eurų buvo padengti praeityje sukauptomis atsargomis. Tikėtina, kad neigiama trajektorija išsilaikys ateinančius keletą metų, o su nuostoliais susidurs ir Eurosistemai priklausantys nacionaliniai centriniai bankai. Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) prognozuoja, kad didžiausio euro zonoje Vokietijos Bundesbanko kapitalas ir rezervai bus neigiami ateinančius septynerius metus, Prancūzijos banko – bent ketverius.
Įprastai nėra manoma, kad centrinis bankas susidurtų su problemomis dėl patiriamų nuostolių, nes jis gali paprasčiausiai „prispausdinti“ daugiau pinigų ir funkcionuoti su neigiamu kapitalu. Vis tik ECB šį kartą įsivarė save į kampą.
Centrinio banko sprendimai, kuriais buvo siekiama išvengti bet kokių defliacinių procesų, privedė prie rekordinės infliacijos, kuri sudegino perkamąją galią, pakenkė pinigų sveikatai. Staigiai padidintos palūkanų normos apsunkino ir verslo veiklos sąlygas, būsto paskolų turėtojų ekonomines galimybes. Dabar išryškėjo dar viena problema – pinigų politikos griežtinimas niekada anksčiau nevyko centriniam bankui turint tokio dydžio portfelį, o tai apsunkina galimybes į ekonominę situaciją reaguoti lanksčiai.
ECB vykdė beprecedenčio masto kiekybinį skatinimą
Pastarąjį dešimtmetį ECB pinigų politika neapsiribojo bazinių palūkanų reguliavimu – kartu buvo vykdomas aktyvus kiekybinis skatinimas (ang. quantitative easing). Šios politikos esmė – antrinėje rinkoje supirkinėti vyriausybių obligacijas ir vietoje jų bankams suteikti papildomų atsargų, kurios leistų daugiau paskolinti gyventojams ir verslui.
Spartų pinigų kiekio augimą per pandemiją ECB pasiekė būtent dėl vertybinių popierių supirkinėjimo, o tai įgalino ir visuotinę infliaciją. TVF skaičiavimais, pinigų politikos tikslais supirktų vertybinių popierių suma šiuo laikotarpiu siekė daugiau nei pusę euro zonos bendrojo vidaus produkto (56 proc.) įverčio. Praktiškai visa per pandemiją dalinta parama buvo paremta centrinio banko vykdyta kiekybinio skatinimo politika. Nuo to laiko iki pat 2022 m. vidurio, kuomet pradėtas pinigų politikos normalizavimas, euro zonos šalių viešojo sektoriaus skola (apie 1,7 trln. eurų) buvo absoliučiai finansuojama šių centrinio banko programų.
Dabar, griežtinant pinigų politiką ir nutraukus kiekybinį skatinimą, įsipareigojimų portfelyje esančios sumos mažėja. Pinigų politikos tikslais supirktų obligacijų suma per 2023 m. sumažėjo 200 mlrd. eurų, iki 4,7 trln. eurų. Tačiau Pandeminės programos lėšų reinvestavimą numatyta pradėti mažinti tik nuo šių metų vidurio – po 7,5 mlrd. eurų per mėnesį. Reinvestavimas reiškia, kad suėjusio termino obligacijos buvo pakeičiamos naujomis – taip palaikant į ekonomiką įliejamų pinigų kiekį.
Nors kiekybinis griežtinimas būtų efektyviausias būdas valdyti infliaciją, ECB negali šio veiksmo imtis dideliu mastu, kadangi ECB portfelyje esančios obligacijos dabar yra vertinamos mažiau, negu tuo momentu, kai jas supirkinėjo centrinis bankas. Daugelis šių vertybinių popierių yra ilgesnio termino, jie buvo nupirkti anksčiau, kuomet fiksuotos obligacijų palūkanų normos buvo kur kas mažesnės. Euro zonos vertybinių popierių kainų tendencijas atspindintis „Bloomberg Barclays Euro Treasury“ indeksas nuo to laiko, kai kiekybinis skatinimas buvo įgijęs didžiausią mastą, jau sumažėjo dešimtadaliu. Taip nutiko todėl, kad keldamas bazines palūkanų normas, centrinis bankas sumažino savo paties portfelyje gulinčio turto vertę. Tai reiškia, kad spartesnis per pandemiją supirktų obligacijų išpardavimas dabar generuotų dar didesnius praradimus.
ECB susimoka už pinigus, kuriuos patys išdalino komerciniams bankams
Keldamas bazines palūkanų normas ECB papildomai „sumoka“ už pinigus, kuriuos per pandemiją dalino komerciniams bankams. Įprastai, komerciniai bankai centriniam bankui turi sumokėti už rezervus, kuriuos jie vėliau skolina gyventojams. Palūkanos nustatomos pagal „ribinio skolinimosi galimybę“, kuri šiuo metu yra gan aukštame, 4,75 proc. lygyje. Toks pinigų paskolinimas komerciniams bankams įprastai sugeneruodavo pajamas ECB.
Tačiau didindamas bazines palūkanų normas, ECB padidino ne tik „kainą“, kurią komerciniai bankai turi susimokėti už pinigų pirkimą iš centrinio. Tačiau ir tai, kiek pats centrinis bankas sumoka už finansų rinkos dalyvių laikomas atsargas. Šiuo metu „indėlių galimybės“ norma pakelta iki rekordinių 4 proc. Naudojantis ja, centriniame banke 2023 m. buvo laikoma 3,3 trln. eurų. Tai reiškia, kad centrinis bankas už pinigus, kuriuos pats išdalino komerciniams bankams, sumokės dar bent 130 mlrd. eurų.
Per pandemiją vykdyto kiekybinio skatinimo politika lėmė, kad komerciniai bankai turi pakankamai atsargų, kurias jiems mainais į obligacijas dalino centrinis bankas. Dabar, padėdami šias atsargas atgal į centrinį banką, jie gali uždirbti dar daugiau. Tačiau tai kartu reiškia dar didesnes išlaidas centriniam bankui.
Ar teks „gelbėti“ patį centrinį banką?
Taigi, per pandemiją aktyviai obligacijas supirkinėjęs ir taip šalių narių biudžeto deficitus finansavęs ECB susiduria su situacija, kai jam pačiam gali prireikti pagalbos iš vyriausybių. Šiemet centrinio banko nereikėjo gelbėti, nes jis turėjo sukaupęs pakankamai atsargų iš pelningų metų. Tačiau dabar pinigų politikos formuotojų pasirinkimų galimybės mažėja. Ilgai laikyti bazinių palūkanų aukštame lygyje centrinis bankas negalės, kadangi tai reikš vis daugiau sumokamų lėšų komerciniams bankams. Galiausiai, pasitikėjimas centriniu banku smarkiai priklauso ir nuo turimų atsargų, kurios po truputį senka.
Kol kas nepanašu, kad ECB reiks gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais. Tačiau akivaizdu, kad centrinis bankas tapo savo paties sprendimų įkaitu – šalių narių biudžeto deficito finansavimas lėmė spartų pinigų kiekio augimą, kuris įgalino rekordinę infliaciją. Dabar, bandant suvaldyti pigių pinigų politikos padarinius, centrinis bankas patiria reikšmingus nuostolius, kurie kelia riziką šios institucijos nepriklausomumui.
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.
