Praėjusį pavasarį įvestas bankų solidarumo įnašas – vienas svarbiausių 2023 m. įvykių. Politikai akcentuoja, kad jis sudarė galimybę padidinti šalies gynybos finansavimą – prie to bankai jau prisidėjo 160 mln. eurų, o iš viso numatyta surinkti apie 400 mln. eurų. Negalima ignoruoti poreikio didinti šalies saugumą, tačiau svarbu kalbėti ir apie problemas, kylančias iš staigaus, išskirtinai vienam sektoriui pritaikyto mokesčio įvedimo. Tokių problemų yra bent 3.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Įvestas, nesilaikant kokybiškos teisėkūros principų
Teisėkūros pagrindų įstatyme yra nustatyta bendra taisyklė, kad naujų mokesčių įvedimas įsigaliotų ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo atitinkamo įstatymo paskelbimo dienos. Tačiau įvedant papildomą mokestį bankams, šios pačių politikų sau įvestos taisyklės paisoma nebuvo. Tereikėjo šią mokestinę prievolę pakrikštyti ne mokesčiu.
Tai kuria precedentą, kad įstatymų leidybos taisyklių paisymas ateityje priklausys tik nuo to, kiek Seimo nariai bus išradingi ir sugebės pagrįsti, kodėl vienu ar kitu atveju turi būti taikoma išimtis. Tai kenkia Lietuvos, kaip patikimos ir stabilios valstybės įvaizdžiui.
„Laikinumo“ pažadas
Bankų solidarumo įnašas priimtas grindžiant jį susidariusių „išskirtinių aplinkybių“ poreikiu. Kita valdžios institucija – Europos Centrinis Bankas (ECB) ėmė didinti prieš tai rekordinėse žemumose laikytas bazines palūkanų normas. Dėl to išaugo prognozuojamas komercinių bankų pelnas. Pabrėžiama, kad minėtoms aplinkybėms pasibaigus, mokesčio nebereikės, jis nustos galioti. Todėl jis esą laikinas – įvestas dvejiems metams ir galioja iki 2025 m. pavasario.
Vis dėlto rizika, kad „laikinumo“ pažado nebus paisoma, išlieka. Apie bankų „galimybę dalintis“ ir ateityje jau užsiminė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Jo teigimu, gali būti, kad iki 2025 m. įvestas papildomas mokestis nebūtinai bus paliktas tik šiam kartui. Juo labiau, jau ateinančiais metais mūsų šalyje laukia parlamento rinkimai, o gynybos finansavimo didinimo poreikiai niekur nedings.
Standartiškai Lietuvoje yra mokamas 15 proc. siekiantis pelno mokestis, bankams jis – 5 proc. didesnis. Išskirtinai vien bankams nuo standartinių 15 proc. iki 20 proc. jis buvo padidintas dar „valstiečių“ Vyriausybės metais. Tuomet irgi žadėta, kad tik trumpam laikui.
Valdžios pasikeitė, tačiau aukštesnis mokesčio tarifas galiausiai buvo įkaltas akmenyje. Argumentuota, kad pandemijos laikotarpiu negalime sau leisti prarasti biudžeto lėšų. Taip bankai dar iki „solidarumo“ mokesčio įvedimo buvo įpareigoti mokėti 5 proc. punktais didesnį pelno mokesčio tarifą nuo viso jų pelno.
Iškraipoma konkurencija
Palūkanas ECB pakėlė ne tik išskirtinai Lietuvoje, o visoje euro zonoje. Tad prognozuojamas komercinių bankų pelnas turėjo didėti ne tik mūsų šalyje. Tačiau Lietuva yra viena iš nedaugelio euro zonos valstybių, kuri kol kas priėmė sprendimą dėl papildomo bankų apmokestinimo. Vienokį ar kitokį sprendimą dėl papildomo šio sektoriaus apmokestinimo priėmė tik trys kitos euro zonos šalys: Ispanija, Italija, Slovakija.
Likusiose 16-oje euro sistemos valstybių veikiantys komerciniai bankai gali toliau sėkmingai naudotis ECB taikomomis monetarinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, pasinaudoję „indėlių galimybe“ ir padėję savo rezervus į centrinį banką, jie gali gauti 4 proc. siekiančias palūkanas. Kadangi „solidarumo įnašu“ apmokestinamas net ne pelnas, o Lietuvoje veikiančių bankų grynosios palūkanų pajamos – mūsų šalyje veikiantys bankai nebegali pilnavertiškai naudotis centrinio banko instrumentais. Negalėdama lygiavertiškai konkuruoti su kitais pinigų sąjungoje, t.y. euro zonoje veikiančiais finansų rinkos dalyviais, mūsų šalies rinka tampa mažiau patraukli. O tai mažina tikimybę, kad Lietuvos gyventojai ir įmonės gaus kokybiškesnes paslaugas, didesnes pasirinkimo galimybes ir įvairovę šiame sektoriuje.
Estai ir vėl mus aplenkė?
Tai, kokiais principais buvo įvestas bankų solidarumo mokestis, leidžia pažvelgti į mūsų šalies politinę kultūrą. Galima dvejoti tiek dėl šio mokesčio laikinumo, tiek dėl įstatyme numatytų patikinimų, kad vadinamasis bankų solidarumo įnašas jokių neigiamų pasekmių šalies ekonomikai tikrai neturės.
Papildomo apmokestinimo poreikį Finansų ministerija grindė tuo, kad bankuose susiformavo „perteklinis likvidumas“, tai reiškia, kad bankai turi pakankamai rezervų, kurie gali būti padedami į centrinį banką, o už tai mokamos išaugusios palūkanos. O štai, estai, kurių situacija komercinių bankų sektoriuje gan panaši į mūsų, pasirinko dialogą.
Estijos valdžia tokią „problemą“ išsprendė susitarimu su bankais, kad šie savo akcininkams 2023 m. išmokėtų daugiau dividendų. Nepakenkę savo investiciniam patrauklumui ir finansų sistemos konkurencingumui, estai į biudžetą papildomai surinks apie 120 mln. eurų.
Tad buvo ir yra kitų kelių, kaip papildyti šalies biudžetą ir finansuoti gynybos poreikius, nepakenkiant šalies investiciniam patrauklumui. Staigus bankų solidarumo įnašo priėmimas, nesilaikant kokybiškos teisėkūros principų ir silpninant šalies finansų sektoriaus konkurencingumą, ilgainiui gali kainuoti daugiau, negu planuojamos surinkti lėšos.
