Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio 1 d. galiojantis Lito patikimumo įstatymas įtvirtino pinigų ūkio tvarkymą pagal valiutų valdybos modelį. Visi Lietuvos banko į apyvartą išleisti litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu. Litas yra fiksuotu kursu susietas su bazine valiuta, kuri nuo 2002 m. vasario 2 d. yra euras. Tai reiškia, kad litas atspindi euro savybes, o palūkanų normų skirtumai tarp paskolų litais ir eurais įvertina politinę riziką, kad lito kursas gali būti pakeistas. Taigi, eurą įsivedusi šalis nuo šalies, susiejusios nacionalinę valiutą su euru, skiriasi būtent politinės rizikos įsikišti į pinigų sistemą (pakeisti ar panaikinti fiksuotą kursą) lygiu.Lietuva stojimo į ES sutartimi yra įsipareigojusi įstoti į euro zoną, t.y. įsivesti eurą. Tam Lietuva turi atitikti Mastrichto kriterijus, kurių du – skolos ir fiskalinio deficito viršutinė riba – yra skirti riboti valdžios perteklinį išlaidavimą:
– valdžios sektoriaus (valdžios biudžeto) deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;
– valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.
Siekis ir sutartinis įsipareigojimas įsivesti eurą atlieka teigiamą funkciją, nes tai veikia kaip deficitą ribojantis veiksnys. Tačiau viešieji finansai gali būti subalansuoti ir neišsikėlus šio siekio – reikalavimas laikytis fiskalinės drausmės gali būti (ir yra) įtvirtintas Lietuvos teisės aktuose.
Be fiskalinės drausmės, paminėtini ir šie buvimo euro zonoje privalumai:
• Panaikinta politinė lito devalvavimo rizika.
• Nėra lito–euro konvertavimo sąnaudų.
• Padidėjęs investuotojų pasitikėjimas ir šalies konkurencingumas.
• Mažesnė skolinimo kaina.
Svarbi aplinkybė yra tai, kad valiutų valdybos modelyje bazinė valiuta turi atitikti stabilumo ir tvirtumo reikalavimus, antraip nebus pasiekta lito patikimumo ir stabilumo. Lito patikimumas ir stabilumas yra esminis privalumas lito naudotojams, įgalinantis pasitikėjimą valiuta, jos gebėjimą atlikti pinigų funkciją. Taigi pinigų naudotojų siekis yra ne kuri nors konkreti valiuta, bet tvirta valiuta.
Reikia pasidžiaugti, kad dar visai neseniai nebuvo abejonių, kad euras santykinai gerai atlieka bazinės valiutos funkciją – Europos centrinio banko (ECB) vykdoma politika buvo griežtesnė ir santūresnė nei JAV Federalinių rezervų banko (FED). ECB lėčiau mažino bazinę palūkanų normą, priešingai nei FED – tiesiogiai nefinansavo iždo. Tačiau skolų krizė pietinėse ES šalyse ir kilęs spaudimas monetizuoti nemokių valstybių skolą emituojant eurus pasaulyje sukėlė nerimą ir sustiprino abejones, ar euras ilgainiui nepraras savo stabilumo ir ar euro zona neiširs apskritai. Nuomonės dėl euro zonos ateities remiasi ne aiškiu žinojimu, bet lojalumu arba skepsiu pačiai ES.
Nepaneigiamas faktas yra tai, kad pastarojo meto valstybių skolų krizės privertė suabejoti euro reputacija ir neapibrėžtumas dėl euro ateities šiuo metu yra ypač padidėjęs. ECB, neatsisakydamas tikslo siekti kainų stabilumo, kad infliacija, matuojama vartotojų kainų indeksu, neviršytų 2 proc., palaipsniui atleidžia pinigų vadeles. Bazinę palūkanų normą ECB nuolat mažino, ir nuo 2011 m. gruodžio 14 d. ji siekia 1 proc. (2008 metų pradžioje buvo 4,25 proc.). Komerciniams bankams taikoma privalomųjų atsargų norma 2012 m. sausio 18 d. buvo dvigubai sumažinta iki 1 proc. (pirmą kartą per visą ECB istoriją). ECB aktyviai vykdo atvirosios rinkos operacijas, suteikdamas papildomą likvidumą euro zonos komerciniams bankams. Nuo 2011 m. gruodžio iki 2012 m. kovo mėnesio ECB komercinius bankus papildė 1 trilijonu naujai emituotų eurų. Toks infliacinis ECB pinigų politikos priemonių paketas mažina euro vertę ir didina infliaciją. Nuo euro įvedimo 1999 m. eurų kiekis M1 buvo padidintas 2,7 kartus. Euro kurso kritimas geriausiai atsispindi žaliavų, ypač brangiųjų metalų, kainose.
Kritiškai vertintini ir kiti ES institucijų pasirinkti valstybių skolų krizės sprendimo keliai. Užuot užtikrinus Mastrichto kriterijų laikymąsi, ES telkia papildomas lėšas šalių skolų problemoms laikinai atidėti. Šiuo tikslu 2010 m. buvo sukurtas laikinas Europos finansinio stabilumo fondas, už kurį euro zonos valstybės garantuoja 780 mlrd. eurų suma ir kuris gali suteikti apie 440 mlrd. eurų paskolų. Šio fondo kapitalą numatoma dar didinti nuo 500 iki 700 mlrd. eurų. ESFS jau suteikė 192 mlrd. eurų pagalbą Portugalijai, Airijai ir Graikijai, paramos programos šioms šalims suplanuotos ir 2012-2014 metams. Investuotojų nerimas dėl Ispanijos ir Italijos skolų verčia didinti ES suteikiamas garantijas euro zonos valstybių išleistiems vertybiniams popieriams. Jau padėti pagrindai nuolatinio fondo – Europos stabilumo mechanizmo – sukūrimui 2012 m. liepą. Šis mechanizmas skatins šalių moralinį neatsakingumą, prisiimant nepagrįstus įsipareigojimus ir vykdant nesubalansuotą fiskalinę politiką. ESM sukurs finansinę naštą šalių mokesčių mokėtojams, didins ES biurokratinį mechanizmą ir svarbiausia – vilkins pribrendusias reformas, kurios leistų ateityje mažinti valstybės įsipareigojimus.
Atsižvelgiant į susidariusią situaciją ir į tai, kad ateityje panašios krizinės situacijos tik kartosis (nes esminės ES narių skolų problemos lieka neišspręstos), kurdamos spaudimą infliuoti eurą, esama lito susiejimo su euru padėtis dabartiniu metu yra Lietuvai palanki ir naudinga. Ji leidžia importuoti euro savybes, tačiau palieka pasirinkimo galimybę persisieti prie kitos valiutos ar tauriojo metalo, jei euras nebeatitiktų reikalavimų, keliamų bazinei valiutai. Euras, kaip siekiamybė, yra politiškai drausminantis faktorius – didinantis fiskalinę drausmę bei mažinantis politinę riziką, susijusią su valiutos kurso ar pinigų emisijos modelio pakeitimu.
Lietuva, kaip susiejusi litą su euru ir siekdama įsivesti eurą šalis, yra suinteresuota euro stabilumu. Todėl Lietuva turi siekti, kad ES vykdytų ne ekonomikos stimulų politiką, bet priimtų sprendimus, kurie užtikrintų tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą ES, t.y. dereguliuotų rinką, sukurtų lankstesnius darbo santykius, sumažintų valdžios sektorių, įgyvendintų struktūrinės socialinės bei sveikatos apsaugos reformas. Lietuva, nepriklausomai nuo ES veiksmų, turėtų įgyvendinti siūlomas reformas ir taip sumažinti vidines politines grėsmes lito stabilumui.
