Lietuvos laisvosios rinkos institutas jau septintus metus atlieka biudžetų projektų ekspertizę. Kasmet buvo pateikiamos išvados, skatinančios imtis esminės biudžeto reformos bei nurodoma šios reformos kryptis ir priemonės.
Deja, esminės valstybės finansų reformos iki šiol nebuvo imtasi. Kaip ir kiekvienais metais, 2001 metų biudžeto projekte gausu esminių ydų: biudžetas suformuotas neapsisprendus dėl valstybės vykdomų funkcijų ir keliamų tikslų; numatomos didžiulės sumos garantijų bei investicijų projektams; neaišku, kaip turės būti vykdomas biudžetas, jeigu pajamų planavimas pasirodys optimistinis – kurių išlaidų atsisakyti ir kokia tvarka; neįvardinti konkretūs iš biudžeto finansuojamų darbų rezultatai. Be to, buvusios Vyriausybės pateiktame biudžeto projekte yra suplanuotos pajamos ir iš tų mokesčių, kurių naujoji parlamento dauguma ir Vyriausybė planuoja atsisakyti arba mažinti.
LLRI siūlo 2001 metais iš privatizavimo gaunamas lėšas naudoti tik privatizavimo išlaidoms dengti bei perėjimui prie privataus kaupiamojo pensijų draudimo finansuoti, o ne valstybės investicijų programoje numatytiems projektams; pajamas planuoti atsižvelgiant į naujos Vyriausybės ketinimus mokesčių srityje; sumažinti planuojamas biudžeto išlaidas; įvardinti konkrečius darbus, kurių atlikimas finansuojamas iš biudžeto, o ne tik išlaidų eilutes.
LLRI išvados ir pasiūlymai dėl 2001 metų biudžeto projekto buvo pateikti Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui bei Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms.
Dėl biudžeto išlaidų tikslingumo
1. Kitų metų biudžeto projektas, kaip ir ankstesnieji biudžetai, remiasi ne tikslais, kurie turi būti pasiekiami mokesčių mokėtojų lėšomis, bet asignavimų valdytojų poreikiais, nors pastaruosius ir bandoma įvilkti į programų ir strateginio planavimo rėmus. Nesant biudžete konkrečių rezultatų ir priemonių jiems pasiekti, neįmanoma nei sąmoningai apsispręsti dėl valstybės išlaidų būtinumo, nei kontroliuoti jų naudojimo tikslingumo ir efektyvumo.
Dėl laiko stokos vargu ar įmanoma iš esmės pakeisti 2001 metų biudžeto kokybę, tačiau galima ir būtina 2001 metų biudžeto projekte numatyti konkrečius (išmatuojamus) rezultatus, kurių pasiekimas yra finansuojamas, ir priemones, kurios bus vykdomos šiems rezultatams pasiekti. Įtraukus į biudžeto projektą rezultatus ir priemones, atsiras galimybė spręsti apie išlaidų būtinumą.
2. Fundamentaliam biudžeto mažinimui būtina nuosekliai revizuoti numatomas programas ir jų išlaidas, tikrinant, ar jos yra būtinos, tikslingos, ar nedubliuojamos kitos funkcijos ir programos, ar negalima panaudoti kitų resursų ir taip sumažinti išlaidas. Biudžete būtina atsisakyti visų švietėjiškų (ne švietimo) programų, komercinių struktūrų, veikiančių rinkos aplinkoje (tokių, kaip „Lietuvos paštas”), asociacijų finansavimo ir kitų nebūtinų išlaidų. Valstybės išlaidos turi atitikti jos prioritetus ir vykdomas reformas. Dabar gi, nepaisant vykdomų (ar bent jau deklaruojamų) darbų racionalizuojant valstybės institucijų veiklą, valstybės valdymo paprastosios išlaidos nesumažėjo, o visos išlaidos netgi padidėjo.
3. Nors į biudžetą įtraukta daug nebūtinų išlaidų, kai kurios jų, susijusios su prisiimtais valstybės įsipareigojimais, biudžete nenumatytos. Į biudžetą neįtrauktos išlaidos, reikalingos atsiskaityti su ūkio subjektais už iki 2001 biudžetinių metų pradžios atliktus darbus ir pateiktas prekes, bei kompensacijos už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Siūlome įtraukti į Valstybės biudžetą lėšas, reikalingas atsiskaityti su ūkio subjektais ir sumas, reikalingas išmokėti kaip kompensacijos už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą.
Dėl valstybės teikiamų garantijų
Ir toliau numatyta suteikinėti didžiules sumas garantijų projektams, kurie negali atsipirkti ir neatsipirks. Vadinasi, numatomos garantijos reiškia neišvengiamas ateities biudžeto išlaidas. Valstybės biudžeto įstatymo 6 straipsnyje numatytas 250 mln. Lt garantijų limitas garantijų institucijų ir draudimo įmonėms, taip pat 220 mln. Lt pasirašomų valstybės garantijų limitas (neįskaitant minėtų 250 mln. Lt), o 9 straipsnyje suteikiama teisė vyriausybei teikti valstybės garantijas paskoloms iki 380 mln. Lt valstybės investicijoms finansuoti. Nors paminėta, kad teikiant pastarąsias garantijas (380 mln. Lt) turi būti neviršytas valstybės grynojo skolinimosi limitas (220 mln. Lt), iš įstatymo teksto neaišku, koks yra bendras valstybės garantijų limitas (ir koks minimų limitų tarpusavio santykis – ar jie turėtų būti sumuojami, ar vienas kitą dengia). Be to, 9 straipsnis numato galimybę teikti valstybės garantijas skolai apmokėti „bei kitiems tikslams”, nenustatydamas tam jokių limitų. Įstatyme turėtų būti aiškiai nustatytas bendras valstybės garantijų ir skolos limitas, kokiais atvejais ir tikslais gali būti teikiama konkreti garantijų suma.
1. Didžioji dalis numatytų garantijų yra garantijos už valstybės institucijas dėl jų prisiimamų įsipareigojimų, nesant jokio skolos grąžinimo pagrindimo (pavyzdžiui, garantijos karinių objektų statybos projektams). Tokių garantijų suteikimas reiškia paprastą skolinį įsipareigojimą valstybės vardu – be jokių galimybių, kad subjektas, kurio naudai išduota garantija, paskolą gražins ne iš biudžeto lėšų. Tenka konstatuoti, kad didžioji šių garantijų dalis apskritai nėra garantijos, o tik į kitus metus nukeltos biudžeto išlaidos. Tokias „garantijas” reikėtų vadinti tikrais vardais – finansavimu iš valstybės biudžeto, ir prisiimti finansavimą tik esant aiškiems ir priimtiniems projektų tikslams ir realioms lėšoms juos finansuoti būtent iš tų metų biudžeto.
2. Siūlome nustatyti, kad valstybės garantijos paskoloms gali būti suteiktos tik tarptautinių organizacijų arba pagal tarptautinės paramos programas teikiamoms paskoloms, skirtoms aiškiems, priimtiniems ir valstybės funkcijas atitinkantiems tikslams pasiekti.
Dėl investicijų
1. Investicijų projektas ir toliau numato nepateisinamai didelį valstybės išlaidavimą, orientuojasi į naujus projektus, kurie neišvengiamai taps nebaigtomis „amžiaus statybomis”. Siūlome sumažinti planuojamas valstybės investicijas ir 2001 metais atsisakyti naujai pradedamų investicinių programų. Taip pat siūlome privatizuoti pradėtus ir nebaigtus statyti objektus, naujų objektų statybą palikti privačiam sektoriui.
2. Išlaidos, numatytos Investicijų projekte apskritai negali būti vadinamos investicijomis, nes neduoda kapitalo grąžos. Be to, dalis programų, vadinamų investicijomis, yra visiškai nesusijusios su ilgalaikio turto įsigijimu ar atnaujinimu. Valstybės investicijų programą būtina integruoti į valstybės biudžetą ir nedaryti skirtumo tarp investicinių ir kitų biudžeto finansuojamų programų.
Dėl privatizavimo fondo
Iš privatizavimo gaunamas lėšas siūlome naudoti tik privatizavimo išlaidoms padengti (kaip numatyta) bei perėjimui nuo einamųjų įmokų – einamosioms išmokoms pensijų sistemos prie privataus kaupiamojo pensijų draudimo finansuoti. Ši reforma yra gyvybiškai svarbi kiekvienam Lietuvos piliečiui ir visoms gyventojų kartoms, todėl kitoms reikmėms (pvz., santaupų kompensavimui) privatizavimo fondo lėšos turėtų būti skiriamos tik tuo atveju, jei pensijų reformai atidedama pakankamai lėšų. 2001 m. biudžeto įstatyme būtina skubiai atsisakyti atskiroms interesų grupėms tarnaujančio, neskaidraus ir konkurencijos sąlygas iškreipiančio valstybės investicijų finansavimo bei Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo Privatizavimo fondo lėšomis. Valstybės investicijų programoje esančius projektus, kuriems buvo numatytos privatizavimo fondo lėšų naudojimas, iš programos išbraukti, arba perskirstyti biudžeto lėšas kitų investicijų projektų sąskaita.
Dėl pajamų planavimo
Buvusios Vyriausybės pateiktame biudžeto projekte yra suplanuotos pajamos ir iš tų mokesčių, kurių naujoji parlamento dauguma ir Vyriausybė planuoja atsisakyti arba mažinti.
1. Siūlome neplanuoti pajamų iš Juridinių asmenų pelno mokesčio (panaikinti šį mokestį), planuoti tik pajamas iš dividendų apmokestinimo fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Estijoje atlikus analogišką pelno mokesčio reformą, biudžetas gavo pajamų (nuo dividendais paskirstomo pelno) apie tris kartus daugiau nei anksčiau iš viso pelno mokesčio.
2. Siūlome sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą iki 28 procentų ir atitinkamai planuoti kitokias pajamas iš fizinių asmenų pajamų mokesčio. Teigiamam efektui sustiprinti, kartu būtina įvesti lubas privalomai įmokai socialiniam draudimui (trijų su puse vidutinių algų dydžio). Savivaldybėms, kurios surinktų mažiau pajamų dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimo, laikiną praradimą kompensuoti bendrąja dotacija. Taip pat būtina naikinti Garantinio fondo įstatymą ir privalomas įmokas į garantinį fondą. Jeigu pagalba bankrutuojančių įmonių darbuotojams laikoma valstybės funkcija, ši pagalba turi būti integruota į vieningą socialinės paramos sistemą ir teikiama atlikus asmens pajamų ir turto testą, o ES reikalaujamas fondas galėtų veikti kaip atskira biudžeto programa, finansuojama iš bendrų lėšų.
3. Vykdant kitus numatytus mokesčių sistemos pertvarkymus biudžeto pajamos taip pat būtų įtakojamos, tad šią įtaką būtina įvertinti biudžeto projekte (taip pat žr. 5 punktą).
4. Būtina išsiaiškinti, kuo grindžiamas planuojamas pajamų iš PVM augimas 10,3 proc. 2001 metais. Jeigu tokiu pagrindu yra sugriežtinta tvarka PVM grąžinimo eksportuotojams, būtina peržiūrėti PVM pajamų planą ir panaikinti šį eksportą žlugdantį sprendimą.
5. Biudžetas planuojamas atsižvelgiant į planuojamą infliaciją, BVP pokytį, darbo užmokesčio pokyčius bei planuojamą mokesčių surinkimą. Natūralu, kad tiksliai jų suplanuoti, o taip pat numatyti privačių asmenų ir ūkio subjektų elgsenos yra neįmanoma. Todėl faktinis biudžetas kiekvienais metais neišvengiamai skiriasi nuo planuojamo. Deja, 2001 m. Biudžeto projekte ir vėl nėra pateiktas veiksmų planas biudžeto pajamų nesurinkimo atveju. Planuojamas valstybės išlaidas siūlome suskirstyti į tris kategorijas, kurios, planuotų pajamų nesurinkimo atveju būtų mažinamos, arba jų būtų visiškai atsisakoma, arba jos paliekamos planuotame lygyje.
